Aktualu

Vaiko teisių apsaugos specialistai pataria, ką daryti, jei vienas iš tėvų kitam neleidžia matytis su vaiku

Po skyrybų ar kitais atvejais, kai vaiko tėvai gyvena skyriumi, pasitaiko situacijų, kai vienas iš tėvų neleidžia kitam matytis su vaiku. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos specialistai atsako į klausimą, ką tokiu atveju reiktų daryti.

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos specialistai pabrėžia: tėvai turi lygias teises ir pareigas savo vaikams, nepaisant to, ar vaikas gimė susituokusiems, ar nesusituokusiems tėvams, jiems santuoką nutraukus, teismui pripažinus ją negaliojančia ar tėvams gyvenant skyrium. Už vaiko auklėjimą ir priežiūrą tėvai atsako bendrai ir vienodai. Vaikas turi nuolat bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu, kur jie gyvena.

Tėvai užtikrina nepilnamečių vaikų teisių įgyvendinimą. Civiliniame kodekse nustatytas tėvų valdžios turinys ir įtvirtintas tėvų valdžios lygybės principas. Tėvų valdžia yra skirta įgyvendinti prigimtinėms vaiko teisėms, todėl yra tėvams privaloma, ji negali būti naudojama priešingai vaiko interesams. Už vaiko auklėjimą ir priežiūrą tėvai atsako bendrai ir vienodai.

Tuo atveju, jei vaiko vieno iš tėvų teisė ir pareiga auklėti bei prižiūrėti vaikus yra pažeidžiama kliudant bendrauti su vaikais, jis turi teisę kreiptis į vaikų gyvenamosios vietos Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos teritorinį skyrių su prašymu išaiškinti kitam iš tėvų teises bei pareigas vaiko atžvilgiu bei galimą atsakomybę dėl netinkamai panaudojamos tėvų valdžios (dėl kliudymo bendrauti su vaikais). Tarnybos teritorinių skyrių darbuotojų kontaktinius duomenis galima nesunkiai rasti Tarnybos interneto svetainėje www.vaikoteises.lt.

Tėvams nesutariant dėl bendravimo su vaikais tvarkos, vaiko teisių apsaugos specialistai organizuoja pokalbį su tėvais, juos konsultuoja, orientuoja tėvus į vaiko poreikių bendrauti su abiem tėvais supratimą, siūlo kreiptis konsultacijų į psichologą, organizuoja bendrus tėvų susitikimus, tiria situaciją šeimoje (bendrauja su šeimos nariais, pedagogais, medikais), tarpininkauja sudarant laikiną bendravimo tvarką tėvų tarpusavio sutarimu, informuoja apie galimas teisines priemones.

Skyrium gyvenančio tėvo ar motinos teisė bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant taip pat yra įtvirtinta Civiliniame kodekse. Vaikas, kurio tėvai gyvena skyrium, turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu, kur tėvai gyvena.

Tuo atveju, jeigu tėvai piktnaudžiauja tėvų valdžia bei pažeidinėja vaiko teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais arba jei bendravimo tvarka su vaiku nėra nustatyta, skyriumi gyvenantis tėvas ar mama turite teisę kreiptis į teismą dėl bendravimo tvarkos nustatymo. Tai yra, kai tėvai nesusitaria dėl skyrium gyvenančio tėvo ar motinos dalyvavimo auklėjant vaiką ir bendravimo su juo - bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarką nustato teismas.

Bendravimo su vaiku tvarkoje teismas įprastai numato pagrindines bendravimo sąlygas (telefonu, internetu, laiką, kada galima susisiekti, bendravimą atostogų metu, kelionės išlaidų apmokėjimą ir pan.).

Teismas nustato skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką. Minimalus bendravimas gali būti nustatomas tik tuomet, jei nuolatinis maksimalus bendravimas kenkia vaiko interesams.

Tuo metu, kol vyksta ginčas dėl bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarkos, vaiko tėvas ar motina turi teisę teismui pateikti prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. nustatyti laikiną bendravimo su vaiku tvarką. Prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo gali būti pateiktas ne tik pateikus ieškinį dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo teisme, bet taip pat ir iki ieškinio pateikimo teismui.

Kartu aktualu paminėti, jog pasikeitus aplinkybėms, kurioms esant buvo nustatyta tėvų bendravimo su vaiku tvarka, minėta tvarka gali būti keičiama. Kiekvienas iš tėvų turi teisę kreiptis į teismą (priėmusį sprendimą dėl bendravimo tvarkos nustatymo) dėl nustatytos bendravimo su vaiku tvarkos pakeitimo.  Įstatymas neapibrėžia išsamaus sąrašo aplinkybių, kurioms pasikeitus atsiranda pagrindas keisti teismo  nustatytą bendravimo su vaiku tvarką. Sprendžiant klausimą dėl bendravimo su vaiku tvarkos pakeitimo, teismas vertina šiam klausimui spręsti svarbių aplinkybių visumą. Faktus, jog iš esmės pasikeitė aplinkybės, buvusios pagrindu nustatyti konkrečią bendravimo su vaiku tvarką, privalo įrodyti antrasis iš tėvų, reiškiantis reikalavimą dėl teismo nustatytos vaiko ir skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo tvarkos.

Tuo atveju, jei vienas iš tėvų, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, nevykdytų teismo sprendimo, kuriuo nustatyta skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarka, vaiko tėvas ar motina, gyvenantis skyrium, turėtų teisę pateikti rašytinį pareiškimą pirmosios instancijos teismui dėl vykdomojo rašto išdavimo ir, gavęs jį, kreiptis į antstolį. Įsiteisėjusių sprendimų vykdymo funkcija yra priskirta išimtinai antstolio kompetencijai, todėl vykdymo veiksmus organizuoti ir užtikrinti jų vykdymą turi būtent antstolis.

Antstoliai yra valstybės įgalioti asmenys, kreditoriaus prašymu galintys imtis priemonių, taikant priverstinio vykdymo priemones, kad gera valia nevykdomas teismo sprendimas būtų įvykdytas priverstinai. Taigi, vaiko tėvui ar motinai nevykdant įsiteisėjusio teismo sprendimo, kuriuo nustatyta bendravimo su vaiku tvarka, vaiko motina ar tėvas turi teisę kreiptis į antstolį dėl priverstinio teismo sprendimo vykdymo.

Kas yra šeimos mediacija?

Šiuo metu nėra vieno bendro ir aiškiai apibrėžto šeimos mediacijos termino. Paprastai mediacija apibrėžiama kaip procesas, kurio metu neutrali trečioji šalis siekia padėti šalims – tėvams – patiems rasti jiems geriausią sprendimą. Mediacijos tikslas ir esminis principas – įpareigoti šalis priimti abiems priimtiną sprendimą be valstybės įsikišimo.

Daugelyje valstybių šeimos mediacija jau yra plačiai paplitusi. Tą sąlygoja dvi pagrindinės priežastys: pirma, manoma, kad tai padeda sumažinti teismų darbo krūvį; antra – tai vienas iš tinkamiausių būdų spręsti šeimos ginčus šalims, kurios ateityje turėtų bendrauti, o kai šeimoje yra vaikų, tai neišvengiama.

Teisminė mediacija veikia daugelyje valstybių teismuose. Ją gali vykdyti ir specializuoti šeimos teismai. Teisminė mediacija yra labiau prieinama. Dažniausiai šalys tiesiogiai kreipiasi į teismą, nes nežino apie galimą mediaciją. Tokiu atveju, teismas pasiūlo šalims pabandyti ginčą spręsti taikiai. Paprastai teisėjas, pasiūlęs šalims spręsti ginčą taikiai, sustabdo bylos nagrinėjimą ir nustato, kiek laiko mediacija turėtų trukti ir kada bylos nagrinėjimas turėtų būti atnaujintas. Tai svarbu, kai sprendžiami su vaiko interesų apsauga susiję klausimai. Tokia mediacija gali būti apmokama iš specialių valstybinių fondų, tuo tarpu neteisminės mediacijos atveju tai padaryti sunkiau.

Neteisminė mediacija taip pat turi savų privalumų, nes ginčo šalys gali išvengti teisminio bylinėjimosi, o teismuose sumažėja bylų skaičius. Vis dėlto dažniausiai šalių susitarimas turi būti patvirtintas teismo tam, kad jis būtų vykdytinas.

Kaip minėta, šiuo metu nėra vienos mediacijos sąvokos. Jos praktika taip pat labai įvairi. Tačiau, lyginant kelių šalių praktiką, galima teigti, jog egzistuoja bendri mediacijos procesui būdingi principai: 

1. Šalių savanoriškumas. Dauguma valstybių, kuriose vykdoma mediacija, numato, kad šalys mediaciją renkasi ir joje dalyvauja savanoriškai. Mediacijos tikslas ir vienas iš fundamentalių principų, pripažįstamų visame pasaulyje, yra paskatinti šalis pačioms išspręsti ginčą be valstybės įsikišimo. Nors kai kuriose valstybėse, pavyzdžiui, Norvegijoje ir Maltoje, mediacija šeimos bylose privaloma, jeigu šeimoje yra vaikų. Vis dėlto daugelyje valstybių mediacija – savanoriškas procesas, kurio dalyviai bet kuriuo metu gali atsisakyti dalyvauti jame.
2. Mediatorių nešališkumas, neutralumas ir kvalifikacija. Mediatorius nepalaiko nei vienos šalies, o tik kaip neutrali trečioji šalis padeda joms pačioms priimti sprendimą. Taip pat labai svarbu, kad mediatoriai būtų tinkamai parengti, kompetentingi, veiktų efektyviai ir laikytųsi veiklos standartų. Šiuo metu mediatorius nėra profesija. Mediatoriais gali būti teisinį, socialinį ir psichologinį išsilavinimą turintys specialistai.
3. Konfidencialumas. Svarbu tai, kad tiek šalys, tiek mediatorius laikytųsi konfidencialumo principo. Tai, kas buvo išsakyta ir sužinota mediacijos metu, negali būti perduodama trečiosioms šalims. Kai kuriose valstybėse informacija, sužinota mediacijos metu, gali būti atskleista trečiajai šaliai, kai:
• šalys su tuo sutinka;
• tai numato įstatymas;
• tai reikalinga susitarimo vykdymui;
• mediatorius apkaltinamas netinkama veikla ir turi dėl to gintis;
• reikalinga apsaugoti vaiką nuo žalos ar smurto.
Mediatorius negali būti kviečiamas liudyti. Jis gali tik patvirtinti, ar šalys dalyvavo mediacijos procese, ar susitarimas buvo pasiektas. Konfidencialumo principas skatina šalis būti atviroms, pasitikėti viena kita.
4. Šalių lygiateisiškumas, sąžiningumas ir bendradarbiavimas. Svarbu užtikrinti, kad abi šalys jaustųsi vienodai, kad abiem pusėms būtų sudarytos tos pačios galimybės pasisakyti ir būti išklausytoms.
5. Mediacijos proceso lankstumas, operatyvumas ir efektyvumas. Šiame procese dalyvaujančios šalys turi būti sąžiningos bei suinteresuotos greitu ginčo sprendimu. Taip pat labai svarbu, kad priimti susitarimai būtų pripažįstami.

Šeimos mediacija apima labai platų ginčo klausimų ratą. Tai gali būti ginčai dėl vaiko globos, bendravimo, išlaikymo ir kitų klausimų. Praktika rodo, kad tais atvejais, kai tėvai patys susitaria dėl su vaiku susijusių klausimų, yra didesnė tikimybė, kad šių susitarimų bus laikomasi labiau, nei tų nurodymų, kuriuos priima teismas. Šeimos mediacijos tikslas – tėvams, netikintiems, kad yra įmanoma rasti bendrą sprendimą, padėti jį surasti. Mediatorius – ne teisėjas, jis nenusprendžia, kas geriau abiems tėvams. Jis tik padeda jiems įsiklausyti į vienas kito argumentus, suprasti silpnąsias ir stipriąsias jų pozicijos puses, galvoti apie tai, kas geriausia vaikui, ir suvokti, kas bus, jeigu jie nesusitars.

Šeimos mediacijos privalumai, lyginant ją su teisminiu procesu, yra šie:

1. Šalys, o ne teisėjas ar kas nors kitas, nusprendžia, ko jos nori.
2. Sutuoktiniai turi galimybę, padedant mediatoriui, susėsti, išsikalbėti, įsiklausyti ir išgirsti kitos šalies argumentus, priežastis, sukėlusias konfliktą. Taip išvengiama streso, tolimesnės žalos vaikui, neradus tėvams bendro sutarimo, atsiradimo.
3. Išlieka galimybė palaikyti gerus santykius ateityje. Tai ypač svarbu poroms, turinčioms vaikų. Net ir ne sutuoktiniai visą gyvenimą ir toliau bus susieti, nes vaikui jie išliks tėvai.
4. Jų pačių priimtas sprendimas bus priimtinas abiem šalims.
5. Tai pigesnis ir greitesnis būdas išspręsti nesutarimus, lyginant su atvejais, kada kreipiamasi į teismą.
6. Mediacijos metu pasiektas susitarimas yra lankstesnis. Pasikeitus aplinkybėms, tokį susitarimą paprasčiau nei teismo sprendimą pakeisti.

Kaip minėta, tarptautinė šeimos mediacija šiuo metu dar tik kuriama. Teisės aktai turi numatyti sąlygas, kurios garantuotų sąžiningą procesą, taip pat nustatytų procesą, kaip mediacijos metu pasiekti susitarimai pripažįstami ir vykdomi. Svarbu nepamiršti ir tai, kad valstybė turi ginti silpnesnę pusę – šiuo atveju, vaiką. Todėl būtina numatyti ir sąlygas, kurioms esant, tokie susitarimai nebus pripažįstami.

Mediacija ne visada yra galima, ne visus ginčus ji gali padėti išspręsti, bet ji yra paslauga, galinti padėti tėvams pradėti kalbėtis ir tartis, ieškant geriausiai vaiko interesus atitinkančių sprendimų.

Tekstas parengtas pagal puslapio www.pertvarka.lt informaciją.

 

 

 

 

 

 

Budintis globotojas: kodėl verta juo tapti

Tad kas gi yra budintis globotojas? Tai – asmuo, kuris savo šeimoje ne ilgiau nei 12 mėnesių laikinai prižiūri nuo 1 iki 3 vaikų, kol jie sugrįš pas savo tėvus arba jiems bus surasti nuolatiniai globėjai ar įtėviai. Ši veikla vykdoma pagal globos centro ir budinčio globotojo tarpusavio bendradarbiavimo ir paslaugų teikimo sutartį, rašo laikraštis „Palangos tiltas“. 

Apie budintį globotoją imta kalbėti pernai, tačiau esama daug žmonių, kurie apie šią veiklą nėra girdėję, – atkreipė dėmesį Palangos miesto socialinių paslaugų centro direktorė Daiva Dekontaitė.

Apie globėjus jau visi žino seniai, o dabar neseniai atsirado veikla, kurią savo gyvenamajame būste vykdo budintis globotojas. Kai šalyje imtasi vaikų globos pertvarkos, siekiama nuo institucinės globos pereiti prie gyvenimo šeimoje, jog kuo daugiau vaikų būtų apgyvendinti ne globos institucijose, o pas globotojus. Taip ir atsirado ši veikla.

Pagalbą budintiems globėjams teikia globos koordinatorius

„Rengiami mokymai globotojams, suteikiama daug informacijos apie vaiko psichologiją, sunkumus, su kuriais gali susidurti tiek budintys globėjai, tiek globojamas vaikas.

Mokymų metu besirengiantys globoti žmonės gali įsitikinti, ar bus pajėgūs suteikti reikiamą pagalbą globojamam vaikui. Taip, kad pasiėmiau vaiką ir jį prižiūrėsiu – nelabai tikėtina, nes šie vaikai yra pažeisti, jautresni, su jais sunkiau užmegzti ryšį. Reikia labai daug žinių, kad būtų galima vaikui padėti ir tam globotojai turi būti pasiruošę“, – kalbėjo socialinė darbuotoja globai ir įvaikinimui Gražina Diemintienė.

Darbas su didžiule atsakomybe

Kaip pasakojo globos koordinatorė Vitalija Kniukštienė, budintis globotojas veikia pagal tarpusavio bendradarbiavimo ir paslaugų teikimo sutartį su Globos centru ir ši sutartis pasirašoma metams, kuri gali būti pratęsiama. Budintis globotojas vykdo veiklą pagal individualios veiklos pažymėjimą. Galima globoti iki 3 vaikų. Bendras vaikų skaičius su savais vaikais – ne daugiau kaip 5. Išimties tvarka prižiūrimų vaikų skaičius gali būti ir didesnis, kai norima neišskirti brolių ir seserų.

„Žmonės domisi, tačiau ne itin aktyviai. Tai yra darbo pasiūlymas su didžiule atsakomybe ir tam tikru pašaukimu, tad tam ryžtis žmonėms nėra lengva“, – teigė globos koordinatorė.

Pasak direktorės D. Dekontaitės, baimė slypi ir tame, jog globotojai bijo žmonių iš vaiko artimosios aplinkos reakcijos. „Viskas turėtų būti ir yra konfidencialu, kad globotojai nepajaustų spaudimo iš globojamų vaikų tėvų. Ir šiaip sklando labai daug mitų apie vaikų globą, tai labai stabdo žmones. Žinoma, ir didžiulė atsakomybė – juk tai vaikas, kuriam reikia atidos, didžiulio rūpesčio“, – kalbėjo D. Dekontaitė.

Tam pritarė ir G. Diemintienė, teigdama, kad itin svarbus globotojams yra asmeninės erdvės išsaugojimas, vyrauja mitai apie nesaugumą, – tai ir stabdo. Tačiau konfidencialumo laikomasi, budinčio globotojo namų adresas niekam nedalinamas, tad jie gali ramiai gyventi ir jokie incidentai neįmanomi. Taip pat baimę sukelia tai, jog budinčio globotojo veikla nėra suderinama su kitu darbu, nes pagalbos gali prireikti ir mažamečiam vaikui ar kūdikiui, o kaip žinia, tokio amžiaus vaikai negali likti be nuolatinės priežiūros.

Itin svarbūs mokymai

Budintis globotojas priežiūrą vaikui teikia iki metų, šis laikotarpis gali būti ir trumpesnis, priklausomai nuo to, kokio laikotarpio reikia biologinei vaiko šeimai sugrįžti į vėžes.

„Mokymų metu budintys globotojai mokomi psichologinių aspektų, pavyzdžiui, suvokti, kad vaikas apsigyveno laikinai, tad stiprus prisirišimas gali būti skausmingas. Visgi žmonės nėra bejausmiai ir sunku tai įgyvendinti. Mokymai suteikia daug žinių, psichologinį pasirengimą užtikrinant tinkamą vaiko ugdymą, priežiūrą“, – pastebėjo direktorė.

Mokymai trunka tris mėnesius

„Mes lankomės ir siekiančių budinčiojo globotojo statuso namuose, jie gauna namų darbų, intensyviai tam ruošiasi. Svarbiausia, jog patys įvertina save, ar tikrai bus pajėgūs prižiūrėti globon prisiimtą vaiką. Būna tokių atvejų, kai žmonės mokymų metu supranta, kad to padaryti negalės. Aš pati į šiuos mokymus ėjau su baime. Tačiau galiu pasakyti, kad jeigu mano požiūrį pakeitė, tikiu, kad gali pakeisti ir kitų“, – sakė socialinė darbuotoja globai ir įvaikinimui.

Žmogus, kuris pageidauja tapti globėju ar budinčiu globotoju turi kreiptis į vietos savivaldybės administraciją, šiuo atveju palangiškiams – į Socialinės rūpybos skyrių, kur reikia pateikti prašymą. „Šia veikla užsiimti gali asmuo, ne vyresnis nei 65 metų – nuo 21 metų, išskyrus artimą giminaitį, kuris gali globoti nuo 18 metų. Nebūtinai žmogus turi būti susituokęs ar turėti savo nuosavą būstą“, – reikalavimus vardijo globos koordinatorė V. Kniukštienė.

Budinčiam globotojui suteikiama atokvėpio paslauga 30 dienų per metus, nuolatinė Globos centro specialistų pagalba, konsultavimo, tarpininkavimo paslaugos, informavimas.

Dalinamasi gerąja patirtimi

„Džiugu, jog šalyje budinčio globotojo sąvoka jau tampa nebe tokia svetima, pavyzdžiui, praėjusią savaitę kalbėjomės su Skuodo socialinių paslaugų centro darbuotojais, kurie bendradarbiauja su dviem budinčiais globotojais ir jie jau užsiima šia veikla maždaug dvejus metus. Jie tuo džiaugiasi, gali pasidalinti gerąja patirtimi su kitais. Labai stipri bazė yra ir Gargžduose. Džiugu, kad laikui bėgant ministerija atsižvelgia į regimus trūkumus ir tobulina šios veiklos sritį. Po truputį ši veikla įsibėgėja, ypač daug pastangų reikia darbuotojams, kurie bendradarbiauja su globotojais, privalo būti itin įžvalgūs“, – kalbėjo Socialinių paslaugų centro vadovė, paminėjusi, jog šiuo metu kurorte jiems dar itin gelbstintis lopšelis-darželis „Ąžuoliukas“, kur teikiama globos paslauga, bet jeigu vieną dieną bus sumanyta atsisakyti šios paslaugos, tuomet itin praverstų budintys globotojai.

Visą Rasos Gedvilaitės straipsnį kviečiame skaityti: http://www.ve.lt/naujienos/lietuva/vakaru-lietuva/budintis-globotojas-kodel-verta-juo-tapti-1696877/.

Dažniausiai sutinkami mitai apie globą (rūpybą) ir kaip yra iš tiesų

MITAS: globa (rūpyba) yra pelningas verslas – globėjai (rūpintojai) iš to „uždirba“

Iš tiesų kiekvienam vaikui, globojamam (rūpinamam) šeimoje, jo globos (rūpybos) laikotarpiu kas mėnesį mokama 4 bazinių socialinių išmokų dydžio (152 Eur) globos (rūpybos) išmoka. Kai globojamam (rūpinamam) vaikui mokama našlaičio pensija ir (arba) periodinė išmoka jo išlaikymui, globos (rūpybos) išmokos dydis yra lygus skirtumui tarp 4 bazinių socialinių išmokų dydžio ir šių išmokų dydžio.

Vaiko globėjui (rūpintojui) už vaiką, kuriam globa (rūpyba) nustatyta šeimoje, nuo 2017 m. sausio 1 d. mokamas 4 bazinių socialinių išmokų dydžio (152 Eur) globos (rūpybos) išmokos tikslinis priedas.

Jeigu globojamas (rūpinamas) vaikas mokosi pagal bendrojo ugdymo ir (ar) pagal formaliojo profesinio mokymo programas ir yra išlaikomas (nemokamai gauna nakvynę ir maistą) bendrojo ugdymo mokyklos ar profesinio mokymo įstaigos bendrabutyje ar vaikų socializacijos centre, jam skiriama 2 bazinių socialinių išmokų dydžio (76 Eur) išmoka per mėnesį.

Kiekviena savivaldybė turi teisę mokėti „pagalbos pinigus“ iš savivaldybės biudžeto lėšų, kurių dydis nustatomas kiekvienoje savivaldybėje individualiai.

Globėjas (rūpintojas) – tai asmuo, kuriam įstatymų nustatyta tvarka patikėta likusio be tėvų globos vaiko globa (rūpyba), priežiūra, auklėjimas ir ugdymas, kitų jam tinkamų dvasiškai ir fiziškai augti sąlygų sudarymas ir palaikymas, jo asmeninių, turtinių teisių bei teisėtų interesų gynimas ir atstovavimas jiems. Atkreiptinas dėmesys, kad asmuo, paskirtas vaiko globėju (rūpintoju), įgyja ne tik tam tikras teises, bet ir pareigas – vaiko atstovui pagal įstatymą už pareigų nevykdymą ar netinkamą jų vykdymą, vaiko teisių pažeidimą ar kitokį piktnaudžiavimą savo teisėmis ir pareigomis taikoma įstatymų nustatyta civilinė, administracinė arba baudžiamoji atsakomybė. Taigi, turint pagrįstų prielaidų dėl to, kad vaiko globėjas (rūpintojas) naudoja išmoką ne vaiko interesams, apie tai būtina informuoti VTAS.

MITAS: iš šeimų paimami tik maži vaikai 

Tiesa yra ta, kad ne šeima renkasi vaiką, o vaikui ieškoma globėjo (rūpintojo), kuris galėtų geriausiai tenkinti konkretaus vaiko poreikius ir interesus. Vadovaujantis Civilinio kodekso nuostatomis, nustatant vaiko globą (rūpybą), pirmenybė, atsižvelgiant į vaiko interesus, suteikiama tokia eile: giminaičiams, asmenims, su vaiku susijusiems emociniais ryšiais, vaiko brolį ir (arba) seserį globojančioms (rūpinančioms), įvaikinusioms šeimoms, globėjų (rūpintojų) šeimoms, globos centrui, šeimynoms, vaikų globos institucijoms.

2018 m. liepos-gruodžio mėnesiais antrasis grėsmės lygis buvo nustatytas ir iš nesaugios aplinkos paimta 270 vaikų, kurių amžius 0-3 metai, 149 vaikai – 4-6 metų amžiaus, 155 vaikai – 7-9 metų amžiaus, 312 vaikų – 10-14 metų amžiaus ir 175 vaikai, kuriems 15-17 metų. Taigi, statistiko rodo, kad iš jiems nesaugios aplinkos daugiausiai paimta 10-14 metų amžiaus vaikų. Pažymėtina, jog nustatytų laikinosios globos (rūpybos) atvejų per tą patį ataskaitinį laikotarpį taip pat daugiausiai yra būtent 10-14 metų amžiaus vaikams. Iš nesaugios aplinkos paimti vaikai beveik 50 proc. atvejų apgyvendinami pas giminaičius, 20 proc. – pas asmenis, su kuriais vaikai susiję emociniais ryšiais, likusi dalis vaikų – šeimose, kurios jau yra įvaikinusios ar globoja vaiko brolius/seseris, šeimynose, globos centruose, vaikų globos institucijose, krizių centruose, gydimo įstaigose.

Norėtųsi, kad visi tėvai atsakingai rūpintųsi vaikais ir nesusiklostytų situacijos, kai, kilus pavojui vaiko saugumui, sveikatai ar gyvybei, tenkataikyti kraštutinę priemonę – paimti vaiką iš šeimos ir perkelti į saugią aplinką.

MITAS: iš šeimų paimti vaikai iškart apgyvendinami vaikų globos namuose

Iš tiesų iš nesaugios aplinkos paimtas vaikas dažniausiai (apie 70 proc.) apgyvendinamas vaiko giminaičio ar asmens, su vaiku susijusio emociniais ryšiais, šeimoje (pavyzdžiui, šeimos draugai, kaimynai ar kt.). Visuomet dedamos didelės pastangos rasti tokius asmenis, ir tik jų neradus tėvų globos netekęs vaikas apgyvendinamas šeimynoje arba paslaugas teikiančio budinčio globotojo šeimoje.

Vaikų globos institucijoje vaikas gali būti apgyvendintas tik išimtiniais atvejais, t. y. kai nėra galimybės jo globoti (rūpintis) šeimoje, šeimynoje ar globos centre pas budintį globotoją. Vaiko iki trejų metų globa vaikų globos institucijoje gali trukti ne ilgiau kaip tris mėnesius. Deja, šiuo metu vis dar labai trūksta budinčių globotojų, ypač galinčių priimti tėvų globos netekusius vaikus bet kuriuo paros metu, todėl kartais laikinosios globos (rūpybos) nustatymas institucijoje yra neišvengiamas.

MITAS: Globėju tapti sudėtinga, procedūra yra ilga ir paini

Asmuo, norintis globoti (rūpinti) šeimoje be tėvų globos likusį vaiką, turi kreiptis į gyvenamosios vietos savivaldybės administraciją, kurios darbuotojams padedant, bus pradėta globos (rūpybos) šeimoje procedūra.

Pirmiausia bus vykdomas asmens pradinis įvertinimas. Tarnybos teritorinis skyrius, gavęs Vaiko globos organizavimo nuostatuose nurodytus dokumentus, patikrina, ar asmuo nėra  teismo pripažintas neveiksniu arba ribotai veiksniu šioje srityje, ar asmeniui nebuvo ar nėra apribota tėvų valdžia, ar asmuo nebuvo nušalintas nuo globėjo (rūpintojo) pareigų, ar asmuo neserga ligomis, kurioms esant negali globoti (rūpinti) vaiko, patikrina, ar asmuo nėra teistas už tam tikras nustatytas nusikalstamas veikas, neatsižvelgiant į tai, ar teistumas yra išnykęs, ar panaikintas įstatymų nustatyta tvarka.

Tarnybos teritoriniam skyriui atlikus asmens pradinį vertinimą ir priėmus teigiamą sprendimą, asmuo nukreipiamas į savivaldybės teritorijoje veikiantį Globos centrą dėl mokymų ir jo pasirengimo vaiko globai (rūpybai) patikrinimo pagal Globėjų (rūpintojų), budinčių globotojų, įtėvių, bendruomeninių vaikų globos namų darbuotojų mokymo ir konsultavimo (GIMK) programą ir išvados parengimo.

Mokymai privalomi kiekvienam fiziniam asmeniui, norinčiam tapti vaiko globėju (rūpintoju), dėl kurio teigiamo pradinio įvertinimo priimtas Tarnybos teritorinio skyriaus sprendimas, ir jo sutuoktiniui ar bendrai gyvenančiam (neįregistravus santuokos) asmeniui. Pastebėtina, kad vaiko artimiesiems giminaičiams (seneliams, broliams, seserims) mokymai yra rekomenduojami, tačiau neprivalomi. 

Pabaigus mokymus, jų organizatorius įvertina, ar asmuo tikrai yra pasiruošęs globoti (rūpintis) tėvų globos netekusį vaiką. Atkreiptinas dėmesys, jog tik gavus teigiamą išvadą apie pasirengimą globoti (rūpinti) vaiką, asmuo gali būti skiriamas globėju (rūpintoju). Globėjų (rūpintojų) mokymai trunka 3 mėnesius, o visa pasirengimo jais tapti procedūra – apie 4,5 mėnesius nuo dokumentų pateikimo.

MITAS: Globėjai (rūpintojai) nesirūpina, neprižiūri savo globotinių (rūpintinių), nelaiko savo šeimos nariais

GIMK mokymų programa, kurioje dalyvauja asmenys, siekiantys tapti vaiko globėjais (rūpintojais) ar įtėviais, sudaro galimybes būsimiems globėjams (rūpintojams) ar įtėviams atskleisti savo gebėjimus, požiūrius, nuostatas, galimybes bei lūkesčius priimant sprendimą tapti vaiko globėju (rūpintoju) ar įtėviu. Atkreiptinas dėmesys, kad asmens pasirengimas vaiko globai (rūpybai) ar įvaikinimui vertinamas pagal penkis GIMK programos nustatytus gebėjimus vertinant asmens ir  šeimos motyvus ir gebėjimus  tapti vaiko globėju (rūpintoju) ar įtėviu ir tuo pagrindu yra rengiama minėta išvada.

Vaiko globą (rūpybą) prižiūri valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija, t. y. Tarnyba. Tarnyba, vykdydama vaiko globos (rūpybos) priežiūrą, bendradarbiauja su savivaldybės administracija, globos centru, kitomis valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis, nevyriausybinėmis organizacijomis, dirbančiomis vaiko teisių apsaugos srityje.

Globėjas (rūpintojas) gali būti teismo nutartimi atleistas nuo pareigų atlikimo, jeigu jų negali atlikti dėl savo ar artimųjų giminaičių ligos, savo turtinės padėties pablogėjimo ar dėl kitų svarbių priežasčių.

Globėjas (rūpintojas), kuris netinkamai atlieka pareigas, neužtikrina globojamo vaiko teisių ir interesų apsaugos, naudojasi savo teisėmis savanaudiškais tikslais, gali būti teismo nutartimi nušalintas nuo globėjo (rūpintojo) pareigų.

Pažymėtina, kad nuo 2018 m. kiekvienoje savivaldybėje veikia Globos centrai, kurie organizuoja ir teikia pagalbą ir paslaugas globojamiems (rūpinamiems) vaikams ir jų globėjams (rūpintojams) bei įtėviams. Kiekvienas vaiko globėjas (rūpintojas) ar įtėvis, šeimynos dalyvis turi galimybę kreiptis į globos centrą pagal gyvenamąją vietą ir gauti reikiamas paslaugas. Tikėtina, kad kuo ankščiau bus organizuota reikiama pagalba, tuo didesnė tikimybė, kad vaiko sunkumai bus išspręsti greičiau ir efektyviau.

MITAS: Globos centrai yra Vaikų  globos namai  

Vis dar gajus mitas, kad Globos centras yra tolygus Vaikų globos namams. Iš tikrųjų Globos centras tuo ir skiriasi nuo vaikų globos namų, kad globojami (rūpinami) vaikai yra prižiūrimi budinčių globotojų šeimose, todėl prižiūrimo vaiko budinčių globotojų šeimoje faktinė gyvenamoji vieta negali sutapti su Globos centro adresu.

Globos centras tėvų globos netekusiam vaikui ieško jo poreikius atitinkančio globėjo (rūpintojo), kartu dalyvauja atvejo vadybos procese, kai siekiama vaiką grąžinti į tėvų šeimą ir/ar nesant galimybei grįžti į tėvų šeimą ieškomi galimi nuolatiniai vaiko globėjai (rūpintojai).

Taip pat globos centras rūpinasi konkrečioje savivaldybėje gyvenančiais globojamais (rūpinamais) ar įvaikintais vaikais bei jų  globėjais (rūpintojais), įtėviais, šeimynomis, kad jiems būtų prieinama ir suteikiama reikalinga konsultacinė, psichosocialinė, teisinė ir kita pagalba.

Be to, globos centras organizuoja mokymus pagal GIMK programą asmenims, ketinantiems tapti vaiko globėjais (rūpintojais), įtėviais, budinčiais globotojais ar šeimynų dalyviais.

 

Vaiko teisių apsaugos tarnybos automobilių nuomos pirkimas įvykdytas užtikrinant visas įmanomas konkurencijos sąlygas ir nepažeidžiant nediskriminavimo ir skaidrumo principų

Viešoje erdvėje pasirodžius informacijai apie neva „per brangius“ Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos naudojamus automobilius informuojame, kad Automobilių nuomos konkursas buvo atviras, tarptautinis. Pirkimu siekta įsigyti 18 lengvųjų automobilių  ir 30 vidutinės klasės visureigių. Pagal viešai prieinamus duomenis  šios klasės automobilių gali pasiūlyti dvylika gamintojų. Techninė užduotis nebuvo skųsta, pretenzijų negauta. Pirkimo dokumentai paskelbti 2018 m. spalio 10 d., konkursas baigėsi lapkričio 19 d.

Pirkimas buvo kelių dalių, konkurse dalyvavo ne vienas dalyvis, laimėjo įmonė pasiūliusi mažiausią kainą. Visi dokumentai čia: https://cvpp.eviesiejipirkimai.lt/Notice/Details/2018-677038

 

Įsigaliojus Vaiko teisių pagrindų įstatymo nuostatoms, Tarnyba nuo 2018 liepos 1 d. įgyvendina jas visoje Lietuvoje. Ankstesnė sistema, kai Vaiko teisių apsaugos skyriai veikė prie savivaldybių ir naudojosi savivaldybių resursais (tame tarpe ir automobiliais) nustojo veikti.

Tarnyba neturi vairuotojų, autoūkio ir paskaičiavus, kad jį kurti būtų per brangu (o jo reikėtų, jei būtų perkami automobiliai), nusprendė pasinaudoti šiuo metu dažnai ne tik versle, bet ir valstybės įstaigose dažnai naudojama alternatyva – nuomotis automobilius. Pasirinkta kelių rūšių automobiliai, vieni jų, atsižvelgus į  jų veikimo teritoriją, darbo pobūdį, kitų tarnybų patirtį, rekomendacijas pasirinkta vidutinės klasės visureigiai. Jie paskirstyti Lietuvos apskritims ir rajonams pagal darbo krūvį ir poreikį – visureigiai budėtojams, mobilioms komandoms.

Dauguma budėtojų, mobiliųjų komandų iškvietimų, reagavimų yra į rajonus, kur nebūtinai asfaltuoti keliai ar lengvi privažiavimai. Taip pat atsižvelgiant, kad būna atvejų kai kartu keliauja ir vaikai, jų saugumas, patogumas taip pat yra svarbus reikalavimo automobiliui elementas. Todėl atsirado poreikis ir vidutinės klasės visureigiui, kur būtų 5 vietos (pvz., juk turi tilpti pora kūdikio kėdučių ir asmuo, kuris kelionės metu prižiūrėtų kūdikius).

Pažymime, kad nuomojami automobiliai su benzininiais varikliais.

Kartu su nuoma buvo įsigyta ir automobilių techninė priežiūra, techninė pagalba kelyje, KASKO ir civilinis draudimas, galimas remontas ir pakaitinio automobilio suteikimas ir kitas techninis aprūpinimas būtinas, kad saugiai eksploatuoti automobilį. Tarnyba neturi nei vieno vairuotojo ar automechaniko, o tai per metus galimai sutaupo nuo 70 tūkst. iki 200 tūkst. Eur., per trejus metus panašiai kainuoja automobilių nuoma.

 

Visi automobiliai turi GPS sistemas, taigi kiekvieno maršruto kryptis, tikslas, atstumai ir visi kiti dalykai yra matomi, stebimi ir esant neregistruotoms išvykoms prašoma pagrįsti jas. Nesant poreikiui (nesant iškvietimų, mobilioms komandoms ar gynėjams neišvykus į suplanuotus vizitus) kaip ir kitų tarnybų automobiliai, yra prie skyrių. Ką patvirtina ir asmens paskelbusio FB įrašą nuotrauka, kur fiksuoti vieno skyriaus visi automobiliai. Tai ir džiugina, vadinasi nėra šiuo metu iškvietimo,  nėra vaiko teisių pažeidimų, neskriaudžiamas vaikas.

 

Visų automobilių sąrašas kaip ir įpareigoja teisės aktai yra skelbiamas Tarnybos interneto puslapyje www.vaikoteises.lt .

 

Nuotrauka iš interneto.

Kaip padėti seksualinį smurtą patiriantiems vaikams?

Kas yra seksualinis smurtas?

Vaiko seksualinis išnaudojimas yra vaiko įtraukimas į seksualinę veiklą, kurios ji ar jis visai nesuvokia, negali suteikti kompetentingo sutikimo, arba veikla, kuriai vaikas nėra pagal išsivystymą pasiruošęs, pažeidžia įstatymus arba visuomenės socialinius tabu.

Vaiko seksualinis išnaudojimas yra veiksmas tarp vaiko ir suaugusiojo ar kito vaiko, kuris (dėl amžiaus ar išsivystymo gali sukurti pasitikėjimą, daryti įtaką ar naudotis galia) amžiumi ar išsivystymu yra susijęs su vaiku atsakomybe, pasitikėjimu ir įtaka, veiksmas, kurio tikslas yra patenkinti ar numalšinti kito asmens poreikius.

Seksualinis išnaudojimas gali apimti, bet nebūtinai apsiriboja vaiko skatinimu ar privertimu dalyvauti bet kokioje neteisėtoje seksualinėje veikloje, vaiko išnaudojimas prostitucijoje ar kitokioje neteisėtoje seksualinėje veikloje, vaiko išnaudojimas pornografinėje veikloje ir medžiagoje.

Komercinis ar kitoks vaiko išnaudojimas reiškia vaiko naudojimą darbui ar kitokioje veikloje kitų naudai. Tai apima, bet nebūtinai apsiriboja, vaiko darbo jėga ir vaiko prostitucija. Ši veikla daro žalą vaiko fizinei ar psichinei sveikatai, švietimo, dvasiniam ar socio-emociniam vystymuisi.

Vaiko seksualinio išnaudojimo ženklai ir simptomai

Kūdikių ir vaikų iki 3 metų amžiaus atveju dauguma ženklų yra nespecifiniai, o specifiniai ženklai yra fiziniai: nubrozdinimai, sudraskymai lytinių organų ir burnos srityje, specifinės lytiniu keliu plintančios ligos.

Vaikų nuo 3 metų elgesyje galima pastebėti šiuos pokyčius: pasireiškia apetito pokyčiai, miego pokyčiai, košmarai, regresyvus elgesys (vaikas elgiasi lyg būtų žymiai mažesnio amžiaus: šliaužioja, čiulpia nykštį), tampa hiperaktyviais, patiria tikus veido srityje.

Seksualinį smurtą patyrusį vaiką galima atpažinti ir iš fizinių ženklų.

Vaikai, patyrę seksualinį smurtą, patiria dažnai pasikartojančias šlapimo trakto infekcijas, suserga lytiniu keliu perduodamomis ligomis, kraujuoja, gali turėti įtrūkimų, įplyšimų aplink burną, išeinamąją angą ar vaginą, somatinių sutrikimų.

Vaikai gali pradėti neįprastai daug valgyti arba bandyti išvemti maistą, patirti neįprastą skausmą ir niežėjimą genitalijų srityje, susidurti su sunkumais vaikštant ar sėdint, nepaaiškinamais išbėrimais ar sumušimais, šlapimo nelaikymu, išmatų nelaikymu - šlapinimusi į lovą.

Vaikams nuo 6 metų, patyrusiems seksualinį smurtą, gali atsirasti nepaaiškintos baimės, bloga nuojauta, nerimas, depresija, mintys apie savižudybę, pykčio sulaikymas arba išliejimas, sumišimas prieš vienos lyties suaugusiuosius, vengimas nusirengti, eiti į tualetą, į sporto salę, pasikartojantis seksualinis elgesys su vaikais, gyvūnais ar suaugusiais.

Taip pat, jeigu vaiko seksualus elgesys pasikartoja labai dažnai ar nuolatos, vaikas labai gerai išmano lytinį gyvenimą, naudoja žargoną, kalba seksualinėmis temomis, viršydamas išsivystymo amžių, provokuoja ar impulsyviai seksualiai elgiasi, demonstruoja smurtą ar nuolaidumą, galima įtarti, jog toks vaikas patyrė seksualinį smurtą.

Mokyklinis amžius vaikams ir paaugliams, patyrusiems seksualinį smurtą, gali pasireikšti depresija ar agresija, užsisklendimas, disociacijos jausmas, gėda savo kūno ar seksualinių požymių, savęs žlugdymas, savęs kaltinimas bei neapykanta sau, sunkumai sutapatinant save su savo lytimi, pradėjimas piktnaudžiauti narkotikais ir alkoholiu.

Kaip patirtas seksualinis smurtas paveikia vaikų gyvenimus?

Vaikai, nukentėję nuo seksualinės prievartos, yra labiau linkę patirti fizines sveikatos problemas, dažniau skundžiasi potrauminio streso sindromo simptomais, dažniau liūdi ir turi daugiau problemų mokykloje, nei nenukentėjusieji.

Nukentėję nuo seksualinės prievartos, yra labiau linkę suaugę patirti rimtus depresijos sutrikimus. Jaunos mergaitės, kurios yra seksualiai išnaudojamos, yra labiau linkusios į valgymo sutrikimus paauglystėje.

Paaugliai, nukentėję nuo žiauraus smurto, patiria sunkumų pereinant į pilnametystę, yra labiau linkę patirti finansines nesėkmes ir fizines traumas bei yra daugiau rizikos, kad nesiseks kitose srityse dėl elgesio problemų bei išnaudojimo pasekmių.

Vaikystėje nukentėję nuo seksualinės prievartos dažniau susiduria su piktnaudžiavimo problemomis. 70-80% išgyvenusiųjų seksualinę prievartą be saiko vartoja narkotikus ir alkoholį.

Jaunos merginos, kurios yra seksualiai išnaudojamos, yra 3 kartus labiau linkusios patirti psichiatrinių sutrikimų ar piktnaudžiauti alkoholiu ir narkotikais pilnametystėje, nei merginos, kurios nebuvo seksualiai išnaudojamos.

Tarp išgyvenusių šiuos įvykius vyrų daugiau nei 70% siekia  gydymo nuo tokių problemų kaip piktnaudžiavimas narkotinėmis medžiagomis, mintys apie savižudybę bei bandymai nusižudyti. Vyrai, kurie buvo seksualiai išnaudojami, yra labiau linkę žiauriai elgtis su aplinkiniais.

Vaikai, kurie buvo seksualiai išnaudojami, pasižymi ilgalaikėmis ir dažnesnėmis elgesio problemomis, ypatingai netinkamu seksualiniu elgesiu.

Moterys, kurios praneša apie išprievartavimą vaikystėje, 3 kartus dažniau  tampa nėščiomis prieš sukankant 18 metų. Apytiksliai 60% paauglių nėštumo atvejų įvyksta po patirto priekabiavimo, išprievartavimo, ar mėginimo išprievartauti. Vidutinis jų skriaudėjų amžius yra 27 metai.

Vaikystėje patyrę seksualinę prievartą yra labiau linkę į netinkamus lytinius santykius. Daugiau nei 75% paauglių prostitučių buvo anksčiau seksualiai išnaudojamos.

Paaugliai, kurie kenčia nuo žiauraus elgesio, suaugę rizikuoja tapti sunkaus nusikaltimo, smurto namuose bei nuosavybės gadinimo aukomis ar kaltininkais.

Beveik 50% įkalintų moterų teigia, kad jos vaikystėje buvo seksualiai išnaudojamos.

Daugiau nei 75% serijinių prievartautojų teigia, kad paauglystėje buvo tvirkinami.

Ką daryti esant įtarimams dėl vaiko seksualinio išnaudojimo?        

Pirmiausia reikia pranešti policijai. Turint informacijos apie galimą vaiko teisių pažeidimą reikėtų apie tai informuoti policiją skambinant skubios pagalbos telefonu 112. Bendrojo pagalbos centro operatorius atsakys į pagalbos skambutį, nustatys grėsmės pobūdį ir vietą, išsiųs pagalbos tarnybas.

Turint informacijos apie galimą vaiko teisių pažeidimą reikėtų apie tai informuoti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos teritorinį skyrių, nurodant kuo daugiau duomenų (šeimos adresą, jei žinote, tėvų ir vaiko vardus, pavardes), kad būtų galima imtis reikiamų priemonių vaikui apsaugoti, inicijuoti reikalingos pagalbos vaikui ir šeimai teikimą ir kt. Pranešant apie galimą vaiko teisių pažeidimą prisistatyti nėra būtina.  

Rinkti faktus - pastebimus ženklus apie fizinę, elgesio, emocinę / psichologinę būseną. Rinkti piešinius, rašinius, posakius tuo atveju, kai šie faktai yra įtarimą keliančiais ženklais.

Darbo dienomis po 17 val., savaitgaliais bei švenčių dienomis, reikėtų skambinti bendruoju pagalbos telefonu 112 (policija, esant reikalui, susisiekia su tuo metu vaiko teisių apsaugos skyriuje dirbančiu budinčiu specialistu). Darbo dienomis iki 17 val. reikėtų skambinti į Tarnybą arba jos teritorinį skyrių (kontaktus rasite nuorodoje: www.vaikoteises.lt/struktura-ir-kontaktai/kontaktai/teritoriniai-skyriai/).

Asmenys, turintys informacijos apie galimą vaiko teisių pažeidimą, gali susisiekti su Tarnybos teritorinio skyriaus specialistu ir pasikonsultuoti dėl iškilusių klausimų, susijusių su reagavimu į galimą vaiko teisių pažeidimą.

Informacija parengta remiantis „Paramos vaikams centro“ steigėjos, psichologės, programos „Pozityvi tėvystė“ vadovės Ernos Petkutės parengta informacija

Dažniausiai sutinkami mitai apie įvaikinimą ir kaip yra iš tiesų

Apie įvaikinimą sklando nemažai mitų, kurie visiškai neatitinka tikrovės. Dalinamės dažniausiai girdimais mitais apie įvaikinimą ir pateikiame informaciją, kaip yra iš tikrųjų.

MITAS: vaikai įvaikinami neatsižvelgiant į jų nuomonę

Iš tiesų Lietuvos Respublikos įstatymai nustato, kad kai įvaikinamas dešimties metų sulaukęs vaikas, būtinas jo rašytinis sutikimas. Sutikimą vaikas duoda teismui, be šio sutikimo įvaikinti negalima. Kai įvaikinamas dešimties metų nesulaukęs vaikas, jei jis sugeba išreikšti savo nuomonę, turi būti išklausytas teisme, ir teismas, priimdamas sprendimą, turi atsižvelgti į vaiko norą, jei jis neprieštarauja vaiko interesams.

Kiekvieno įvaikinamo vaiko atveju, šios Civilinio Kodekso nuostatos yra laikomasi.

Svarbu pastebėti, kad kiekvieno tėvų globos netekusio vaiko nuomonę globėjas privalo pateikti Tarnybai prieš vaiko įrašymą į Galimų įvaikinti vaikų apskaitą. Globos namuose dirbantys psichologai, socialiniai darbuotojai ar globos namų darbuotojai, turintys artimą ryšį su vaiku, atsižvelgdami į vaiko amžių ir brandą, išsiaiškina jo nuomonę dėl galimybės augti įtėvių ar globėjų šeimoje, pasitikslinami vaiko lūkesčiai galimai šeimai, jų gyvenimo būdui. 

Nepavykus surasti įtėvių ar globėjų šeimos Lietuvoje, globėjas bendraudamas su vaiku išsiaiškina jo nuomonę dėl galimybės būti įvaikintam užsienio piliečių šeimoje. Tik esant teigiamai vaiko nuomonei dėl įvaikinimo, pradedama organizuoti ikiteisminė tarptautinio įvaikinimo procedūra bei ieškoma užsienio piliečių šeima, galinti geriausiai užtikrinti galimo įvaikinti vaiko interesus.

MITAS: įvaikinimo procese nevertinama vaiko globėjo (rūpintojo) ir kitų vaiko giminaičių nuomonė

Iš tiesų Lietuvos Respublikos įstatymai nustato, kad būtinas vaiko įstatyminio atstovo (tėvų, kai jiems teismas nėra neterminuotai apribojęs tėvų valdžios, globėjo ar (rūpintojo) rašytinis sutikimas dėl vaiko įvaikinimo, kuris privalo būti patvirtintas teismo.

Įvaikinti leidžiama tik tuos vaikus, kurie yra įrašyti į Galimų įvaikinti vaikų apskaitą (sąrašą). Iš pradžių tėvų globos netekusiam vaikui nustatoma laikinoji globa. Ji gali trukti iki 18 mėnesių Jeigu tėvai nededa pastangų susigrąžinti vaiką į šeimą, atsiranda pagrindas nustatyti vaikui nuolatinę globą. Sprendimą dėl tėvų valdžios ribojimo ir dėl nuolatinės globos nustatymo priima teismas. Pirmiausiai vaikai, įrašyti į galimų įvaikinti vaikų apskaitą, siūlomi įvaikinti Lietuvos Respublikos piliečiams nuolat gyvenantiems Lietuvos Respublikoje.

Giminaičių vaidmuo, santykiai su tėvų globos netekusiu vaiku ir jų nuomonė yra labai svarbūs sprendžiant be tėvų globos likusio vaiko globos (rūpybos) nustatymo ir įvaikinimo klausimą, todėl visada atsižvelgiama ir siekiama užtikrinti geriausius vaiko interesus. Jei vaikas palaiko itin artimus ryšius su broliais, seserimis, seneliais, giminėmis ar net tėvais, jis gali nesutikti dėl įvaikinimo ir tokiu atveju, atsižvelgiant į vaiko nuomonę, jis nebus siūlomas įvaikinti. Pažymėtina, kad didelė grupė vaikų (3 broliai/seserys ar daugiau) gali būti siūloma globoti (rūpinti) arba įvaikinti skirtingoms šeimoms, jei jos sutinka palaikyti ryšį ir užtikrinti bendravimą tarpusavyje, užtikrinant tiek vaikų teisę gyventi šeimoje, tiek išlaikyti brolių/seserų tarpusavio ryšius.

MITAS: įvaikinti gali užsienio piliečiai savarankiškai kreipęsi į Tarnybą

Tarnyba, vykdydama ikiteisminę tarptautinio įvaikinimo procedūrą, kiekvienu įvaikinimo atveju bendradarbiauja išimtinai tik su akredituotų užsienio organizacijų, kurioms suteiktas įgaliojimas veikti vykdant tarptautinį įvaikinimą Lietuvos Respublikoje, atstovais arba užsienio šalių centrinėmis institucijomis, kurių nacionalinė teisė leidžia vykdyti tarptautinį įvaikinimą bendradarbiaujant centrinėms įvaikinimo institucijoms.

Užsienio piliečiai, siekdami įvaikinti vaiką, prašymą ir visus įstatymų nustatytus dokumentus pateikia savo šalyje veikiančiai akredituotai užsienio organizacijai. Pastebėtina, kad tokia šeima turi atitikti savo valstybės, kurioje gyvena, reikalavimus dėl galimybės įvaikinti, taip pat ir Lietuvos Respublikos.

Šiuo metu įgaliojimai vykdyti tarptautinį įvaikinimą Lietuvos Respublikoje suteikti 9 akredituotoms organizacijoms: 4 Italijoje ir po 1 JAV, Švedijoje, Ispanijoje, Naujoje Zelandijoje, Kanadoje. Naujos užsienio organizacijos neakredituojamos vykdyti tarptautinį įvaikinimą nuo 2006 m.

MITAS: įvaikinimo pirmenybė teikiama užsienio, o ne Lietuvos piliečiams

Iš tiesų visais atvejais prioritetu laikoma tėvų globos netekusio vaiko globa (rūpyba) ar įvaikinimas Lietuvos Respublikoje nuolat gyvenantiems asmenims. Vaikui netekus tėvų globos pirmiausia ieškomi artimieji giminaičiai, asmenys su vaiku susiję emociniais ryšiais, taip pat tėvų globos netekusio vaiko brolius/seseris įvaikinusios ar globojančios šeimos. Tokiems asmenims neatsiradus arba nesutikus vaiko globoti ar įvaikinti, ieškoma giminystės ryšiais su vaiku nesusijusių asmenų šeima, kuri galėtų vaiką globoti (rūpinti) ar įvaikinti. 

Ikiteisminės tarptautinio įvaikinimo procedūros vykdymas, pradedamas tik tada, jei per 6 mėnesius nuo vaiko įrašymo į Galimų įvaikinti vaikų sąrašą nebuvo gauta LR piliečių prašymų įvaikinti ar globoti vaiką, jei vaiko globėjas (rūpintojas) pritaria, kad vaiko interesus geriausiai užtikrintų tarptautinis įvaikinimas ir jei tokiam siūlymui pritaria Tarpinstitucinė įvaikinimo komisija. Taigi, tarptautinis įvaikinimas yra kraštutinė priemonė siekiant užtikrinti vaikui prigimtinę jo teisę – augti šeimoje.   

MITAS: ginami būsimų įvaikintojų, o ne vaikų interesai

Iš tiesų tėvų globos netekusio vaiko globos (rūpybos) ar įvaikinimo organizavimas – tai siekiamybė suteikti tėvų globos netekusiam vaikui galimybę augti šeimoje ir užtikrinti jo prigimtinę teisę, kurioje jis jaustųsi saugus, mylimas, būtų užtikrinamos vaiko teisės ir geriausi interesai. Todėl vaiko globos (rūpybos) ir įvaikinimo organizavimas yra paremtas iškirtinai tėvų globos netekusių vaikų geriausiais interesais.

Visais atvejais, taikant įvaikinimo procesą reguliuojančias procedūras, parenkama šeima, galinti geriausiai užtikrinti tėvų globos netekusio vaiko interesus, o ne vaikas konkrečiai šeimai.

MITAS: įvaikinus vaiką užsienyje nežinomas tolesnis jo likimas

Iš tiesų akredituotos organizacijos įsipareigoja ir teikia Tarnybai grįžtamąją informaciją apie įvaikintus vaikus (per pirmuosius 2 metus po įvaikinimo – kas pusę metų, kitus 2 metus – kartą per metus, po 4 metų po įvaikinimo – kai to pareikalauja Tarnyba), kurią sudaro nustatytos formos pranešimai apie įvaikinto vaiko integraciją į šeimą, gyvenimo sąlygas, vystymąsi, sveikatą ir vaizdinė medžiaga.

Tarnyba visuomet analizuoja grįžtamąją informaciją apie įvaikintus vaikus, jų adaptaciją, teikiamą pagalbą ir vaiko pasiekimus.

Kai kurios užsienio piliečių šeimos, prieš priimdamos sprendimą įvaikinti vaiką iš Lietuvos Respublikos, atvyksta į šalį, susipažįsta su kultūra, ragauja tradicinį maistą, pradeda mokytis lietuvių kalbos.  Didžioji užsienio piliečių šeimų dalis, kurios įvaikina vaiką iš Lietuvos, įvaikintiems vaikams atvirai kalba apie kilmės šeimą, neretu atveju palaiko tarpusavio bendravimo ryšius su įvaikinto vaiko šeima: broliais, seserimis, tetomis, dėdėmis, seneliais ar kitais giminaičiais.

Dalis užsienio piliečių šeimų stengiasi išsaugoti įvaikinto vaiko identitetą: prisijungia prie savo gyvenamojoje šalyje veikiančių lietuvių bendruomenių, kurios puoselėja Lietuvos tradicijas, sudaro sąlygas vaikui mokytis lietuvių kalbos, dalyvauja įvairiuose renginiuose, namuose gamina lietuviškus tradicinius patiekalus. Užsienio piliečių šeimos, neretu atveju, bendrauja su kitomis iš Lietuvos Respublikos įvaikinusiomis šeimomis. Tokiu būdu sudaromos galimybės įvaikintiems vaikams bendrauti tarpusavyje. Užsienio piliečių šeimos, kuriose auga įvaikinti vaikai iš Lietuvos, dažnai ir atvyksta į Lietuvą. Kelionės metu įtėvių šeimos ir vaikai aplanko vaikų globos namus, kuriuose augo vaikas, stengiasi surasti giminaičių ar kitų, vaikui svarbių asmenų iš praeities.

MITAS: įvaikinimo procedūra yra ilga ir sudėtinga 

Iš tiesų įvaikinimo procedūros trukmė priklauso nuo pageidaujamo įvaikinti vaiko amžiaus, lyties, sveikatos būklės bei nuo pageidaujamų įvaikinti vaikų skaičiaus.

Jeigu dėl įvaikinimo kreipiasi Lietuvoje nuolat gyvenanti šeima, pageidaujanti įvaikinti sveiką vaiką iki vienerių metų, įvaikinimo procedūra vidutiniškai trunka iki 1 metų ar net ilgiau. Jei šeima pageidauja įvaikinti vaiką iki trejų metų, vyresnius vaikus ar iš karto kelis vaikus, įvaikinimo procedūros tikėtina trukmė – iki 6 mėnesių.

Trukmė didžiaja dalimi priklauso nuo to, kokie ir kiek vaikų tuo metu yra galimų įvaikinti.

Lietuvos Respublikos piliečiai, nuolat gyvenantys Lietuvoje, dažniausiai pageidauja įvaikinti sveiką ar su nežymiais sveikatos sutrikimais nuo 3 mėn. iki 2 metų amžiaus mergaitę. Mažesnė dalis šeimų pageidauja įvaikinti vaiką iki 3 metų amžiaus ar vyresnį. Per metus įvaikintojų, norinčių įvaikinti vaiką iki 4-6 metų amžiaus, pasitaiko tik kelios. Lietuvių šeimos retai kada sutinka įvaikinti vaiką, kurio tėvai serga psichinėmis ligomis, turi proto negalią, priklausomybę alkoholiui, narkotikams, baimindamiesi galimų pasekmių vaiko vystymuisi, sveikatai ir raidai. Didžioji dalis šeimų pageidauja įvaikinti vieną vaiką.

Užsienio šalių piliečiams sudaromos galimybės įvaikinti tik specialiųjų poreikių turinčius vaikus, t. y. tuos vaikus, kuriems nebuvo surasta Lietuvos Respublikos piliečių šeima, galinti globoti ar įvaikinti. Užsienio piliečių šeimos Lietuvoje gali įvaikinti tik specialių poreikių vaikus, t. y. vaikus, turinčius rimtų sveikatos sutrikimų, vyresnio amžiaus vaikus (nuo 7 metų), trijų ir daugiau brolių, seserų grupes.

2018 metų duomenimis, norinčių įvaikinti Lietuvos Respublikos piliečių, nuolat gyvenančių Lietuvos Respublikoje sąraše 77 šeimos laukia pasiūlymų įvaikinti. Iš jų net 87 proc. laukia vaiko iki 3 metų amžiaus (iš jų net trečdalis laukia vaiko iki 1 metų amžiaus).

 

 

 

 

 

 

 

Kas yra Tarnybos mobilioji komanda?

Tarnybos mobilioji komanda (apskričių bei Vilniaus ir Kauno miestų teritoriniuose skyriuose dirbantys socialinis darbuotojas, psichologas ir specialistas, turintis žinių ir (ar) patirties dirbant su priklausomybę turinčiais asmenimis) 14 kalendorinių dienų po vaiko paėmimo iš tėvų, globėjų (rūpintojų) (nustačius antrąjį grėsmės vaikui lygį) atlieka su šeima jos gyvenamojoje ar kitoje vietoje intensyvų darbą: teikia intensyvią kompleksinę, individualią ar grupinę, konsultacinę ir kitokią pagalbą, atlieka saugumo ir rizikos veiksnių šeimoje bei šeimos stiprybių ir poreikių pagalbai, šeimos narių elgesio pokyčių įvertinimus, rengia rekomendacijas atvejo vadybininkui dėl tolesnio darbo su šeima organizavimo, siekiant padėti šeimos nariams koreguoti elgesį ir sudaryti saugią gyvenamąją aplinką vaikui. Daugiau informacijos ieškokite čia: http://www.vaikoteises.lt/klausimai-atsakymai/vaiko-teisiu-apsauga/ 

 

 

Paaiškinimas, kaip nustatoma grėsmė vaikui

Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas, įsigaliojęs 2018 m. liepos 1 d., draudžia bet kokį smurtą ir fizines bausmes vaikų atžvilgiu. Toks sprendimas priimtas atsižvelgus į liūdną Lietuvos statistiką: Statistikos departamento duomenimis, 2017 m. nuo smurto artimoje aplinkoje tiesiogiai nukentėjo 1,4 tūkst. vaikų iki aštuoniolikos metų amžiaus. 90,3 proc. vaikų patyrė smurtą iš tėvų arba įtėvių. Skaitykite daugiau.

Tarnybos reakcija ir veiksmai, nustačius grėsmę vaiko saugumui

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos teritorinių skyrių specialistai nuo 2018 m. liepos 1 dienos, pasikeitus vaiko teisių apsaugos sistemai, nedelsiant reaguoja į visus raštu, žodžiu ar kitokiomis priemonėmis gautus vaiko teisių pažeidimus visą parą ir savaitgalį bei švenčių dienomis. Skaitykite daugiau.

Tarnyba įgyvendina institucinės globos pertvarkos projektą

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos kartu su Neįgaliųjų reikalų departamentu prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuo 2015 m. lapkričio mėnesio įgyvendina institucinės globos pertvarkos projektą ,,Tvaraus perėjimo nuo institucinės globos prie šeimoje ir bendruomenėje teikiamų paslaugų sistemos sąlygų sukūrimas Lietuvoje“ (toliau – Projektas). Jo tikslas – sukurti sąlygas, reikalingas veiksmingos perėjimo nuo institucinės globos prie šeimoje ir bendruomenėje teikiamų paslaugų sistemos kūrimui ir įgyvendinimui Lietuvoje.

X