Aktualu

Tėvų globos netekę vaikai sėkmingai randa kelią į šeimą

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenimis, per pirmąjį šių metų pusmetį Lietuvos Respublikos piliečiai įvaikino 41 tėvų globos netekusį vaiką, o užsienio piliečiai įvaikino 18 be tėvų globos netekusių vaikų.

„Tereikia atlikti keletą žingsnių ir į savo šeimą galėsite priimti vaiką, kuriam suteiksite tai, ko jis galbūt niekada neturėjo - meilę, šilumą, dėmesį, saugumą, namus, į kuriuos gera grįžti ir jaustis juose laukiamu...,“ - sako Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė Alina Jakavonienė.

Per pirmąjį šių metų pusmetį 33 sutuoktinių poros ir 4 nesusituokę asmenys įvaikino 41 tėvų globos netekusį vaiką. Iš jų 4 šeimos įvaikino po du vienos šeimos vaikus. Įvaikinta 23 mergaitės ir 18 berniukų.

Tarnybos tvarkomame Norinčių įvaikinti Lietuvos Respublikos piliečių, nuolat gyvenančių Lietuvos Respublikoje, sąraše šiuo metu yra 165 pageidaujančios įvaikinti šeimos ar asmenys (154 sutuoktinių poros ir  11 nesusituokusių asmenų). Šiuo metu yra siūlomi įvaikinti 477 galimi įvaikinti vaikai.

Pasak direktorės, kiekvienais metais stebima, jog asmenų, norinčių įvaikinti vaikus skaičius išlieka stabilus. „Kasmet Lietuvos piliečiai įvaikina apie šimtą vaikų. Tai rodo, jog žmonės nėra abejingi vaikų likimams, priima juos į savo šeimas nesibaimindami nusistovėjusių stereotipų apie tai, jog įvaikinti gali ne kiekvienas, kad tai sudėtingas ir ilgas procesas. Įvaikinti tikrai nėra taip sudėtinga, kaip atrodo“, -  pabrėžė A. Jakavonienė. Visą informaciją kaip įvaikinti galima rasti čia: http://www.vaikoteises.lt/ivaikinimas-ir-globa/ivaikinimas/

15 užsienio valstybių piliečių šeimų įvaikino 18 be tėvų globos likusių vaikų, iš jų 6 mergaites ir 12 berniukų.

Italijos piliečiai per pirmąjį šių metų pusmetį įvaikino 10 vaikų, Kanados piliečiai - 4, JAV piliečiai - 1, Naujosios Zelandijos piliečiai - 1.

Per visus 2018 metus 90 Lietuvos Respublikos piliečių, nuolatos gyvenančių Lietuvoje, šeimų įvaikino 103 tėvų globos netekusius vaikus. Iš 103 Lietuvos Respublikos piliečių, nuolatos gyvenančių Lietuvoje, įvaikintų vaikų buvo įvaikintos 46 mergaitės ir 57 berniukai. 2018 m. 39 Lietuvos Respublikos piliečių ir užsienio valstybių piliečių šeimos, nuolatos gyvenančios užsienio valstybėje ir Lietuvos Respublikoje, įvaikino 56 be tėvų globos likusius vaikus, iš jų 35 berniukus ir 21 mergaitę.

2018 metais Italijos piliečiai įvaikino 34 tėvų globos netekusius vaikus, Kanados piliečiai - 8 vaikus, Švedijos piliečiai - 7, JAV - 3 vaikus.

Reaguodami į pranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimą bei vertindami situaciją vaiko teisių apsaugos specialistai duomenis renka iš įvairių registrų

Informuojame, kad Tarnybos teritoriniai skyriai, reaguodami į pranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimą bei vertindami situaciją, dėl informacijos gavimo kreipiasi į savivaldybių ir valstybines įstaigas, nevyriausybines organizacijas apie  vaikui ir tėvams/globėjams (rūpintojams) organizuotas ir teiktas ir/ar teikiamas socialines paslaugas, švietimo pagalbą, sveikatos priežiūros paslaugas, probaciją ir kt. Tokia informacija reikalinga tam, kad būtų kuo detaliau išsiaiškinta vaiko ir šeimos situacija, sprendžiami vaiko globos (rūpybos) ar įvaikinimo klausimai, nagrinėjant prašymus/skundus ir teikiant informaciją Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigai.

Registrus, iš kurių renkami duomenys ir kokiais tikslais, rasite čia

Kodėl vaikai neteisėtai išvežami į užsienio valstybes ir kaip to išvengti?

Neteisėtas vaiko išvežimas ar laikymas - tai situacija, kai vienas iš vaiko tėvų išsiveža vaiką iš įprastinės vaiko gyvenamosios vietos valstybės į kitą valstybę be kito iš vaiko tėvų sutikimo (neteisėtas išvežimas) arba pasilieka užsienio valstybėje ilgesniam laikui negu kitas iš tėvų buvo sutikęs (neteisėtas laikymas). 

Tokiu atveju tas iš vaiko tėvų, be kurio sutikimo vaikas buvo išvežtas į užsienio valstybę, turi teisę, vadovaujantis 1980 m. Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų nuostatomis, siekti vaiko, galimai neteisėtai išvežto į užsienio valstybę, grąžinimo į Lietuvą. Paminėtina, kad 1980 m. Hagos konvencija dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų nebetaikoma, kuomet vaikas sulaukia 16 m. amžiaus.

1980 m. Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų 1 str. reglamentuoja šios konvencijos tikslus: 1) užtikrinti, kad neteisėtai į bet kurią Susitariančią valstybę išvežti ir jose laikomi vaikai būtų greitai grąžinami; 2) garantuoti, kad vienos Susitariančios valstybės teisės aktų nustatytos vaiko globos teisės ir teisė matytis su vaiku būtų gerbiamos ir kitose Susitariančiose Valstybėse. Tai reiškia, jog 1980 m. Hagos konvencija dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų yra skirta tarptautiniu mastu apsaugoti vaikus nuo žalingų padarinių, kuriuos sukelia neteisėtas vaikų išvežimas ar laikymas užsienio valstybėse, užtikrinti greitą vaikų sugrąžinimą į nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę, taip pat užtikrinti vieno iš vaiko tėvų, gyvenančio kitoje Susitariančioje valstybėje, teisę bendrauti su vaiku.

Vadovaujantis 1980 m. Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų, vaiko išvežimas ar laikymas pripažįstamas neteisėtu, jei:

a) pažeidžiamos globos teisės, suteiktos asmeniui, institucijai ar kitai organizacijai atskirai ar kartu, pagal valstybės, kurioje vaikas nuolat gyveno prieš pat jį išvežant ar laikant, įstatymus;

b) jei išvežimo ar laikymo metu tomis teisėmis buvo kartu ar atskirai naudojamasi arba būtų buvę naudojamasi, jei vaikas nebūtų išvežtas ar laikomas.

Taigi, vadovaujantis 1980 m. Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų nuostatomis, kiekvienas asmuo, teigiantis, kad jo nepilnametis vaikas buvo neteisėtai išvežtas į užsienio valstybę arba yra laikomas joje pažeidžiant asmeniui suteiktas globos teises, numatytas 1980 m. Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų 3 str., turi teisę kreiptis į valstybės, iš kurios buvo išvežtas vaikas, centrinę instituciją, arba valstybės, į kurią yra išvežtas vaikas, centrinę instituciją dėl tarpininkavimo siekiant vaiko grąžinimo, arba kreiptis tiesiogiai į valstybės, į kurią buvo išvežtas vaikas, kompetentingą teismą dėl galimai neteisėtai išvežto vaiko grąžinimo.

Lietuvos Respublikos centrinės institucijos pagal 1980 m. Hagos konvenciją dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų funkcijas vykdo Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Kitų valstybių, prisijungusių prie 1980 m. Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų, centrinių institucijų kontaktus galima sužinoti pasinaudojus šia nuoroda – 

https://www.hcch.net/en/instruments/conventions/authorities1/?cid=24

Ką daryti, kad būtų išvengta nesusipratimų?

Svarbu žinoti, jog tais atvejais, kuomet į užsienio valstybę nuolatiniam gyvenimui išvyksta vienas iš vaiko tėvų su vaiku, yra būtina gauti kito iš vaiko tėvų, nevykstančio kartu su vaiku į užsienio valstybę, rašytinį sutikimą dėl vaiko nuolatinio gyvenimo užsienio valstybėje. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas numato, jog teisę nepilnametį vaiką, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, išvežti į užsienio valstybę nuolat gyventi turi tas iš tėvų, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, tik gavęs rašytinį antrojo iš tėvų sutikimą.

Taigi, tuo atveju, jeigu su vaiku nuolatiniam gyvenimui į užsienio valstybę išvyksta tik vienas iš vaiko tėvų, yra būtina:

Kad vaiko gyvenamoji vieta teismo sprendimu būtų nustatyta su išvykstančiu vienu iš vaiko tėvų;

Kad kartu su vaiku į užsienio valstybę nevykstantis kitas iš vaiko tėvų duotų rašytinį sutikimą dėl vaiko nuolatinio gyvenimo užsienio valstybėje. 

Kas yra vaiką žalojantis elgesys, kaip jį atpažinti ir kodėl būtina tam užkirsti kelią?

Vaiką žalojantis elgesys apima visas smurto prieš vaikus iki 18 metų rūšis – fizinį smurtą, seksualinį smurtą ir išnaudojimą, psichologinę prievartą, nepriežiūrą ir apleistumą, komercinį ir kitokį išnaudojimą. Vaikas gali patirti vieną kurią nors iš šių smurto formų arba keleto jų kombinaciją. Toks suaugusio, su kuriuo vaikas susijęs atsakomybės, pasitikėjimo ir galios santykiais, elgesys padaro žalą ar sukelia grėsmę vaiko sveikatai, išgyvenimui, raidai ar orumui. 

Anot Pasaulio sveikatos organizacijos, smurto prieš vaikus pasekmė yra visam gyvenimui sutrikdyta fizinė ir psichinė sveikata, o tai neišvengiamai atsiliepia šalies socialinei ir ekonominei raidai.

Suprasti, kodėl suaugęs žmogus, dažnai pats artimiausias, smurtauja prieš mažą vaiką, yra nepaprastai sudėtinga. Šiandien yra tik visiškai aišku, kad nėra vienos tokio suaugusių elgesio priežasties, ir taip pat aišku, kad prievarta prieš vaikus nepriklauso nuo socialinės ar ekonominės šeimos padėties, rasės ar religijos.

Vaikas turi būti apsaugotas, kai jo psichinei ar fizinei sveikatai ar gerovei iškyla grėsmė ar yra padaryta žala dėl suaugusių žmonių veiksmų ar neveikimo. Vaikas turi būti apsaugotas nuo smurtinio elgesio, nes tai yra jo žmogiškųjų teisių pažeidimas. Smurtas turi būti sustabdytas, net jei ir nėra akivaizdžių šiuo metu fizinių ar psichinių pakitimų. 

Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymu įtvirtinta vaiko teisė būti apsaugotam nuo smurto, uždraudžiant visų formų smurtą prieš vaiką. Užkirsti kelią smurtui prieš vaikus įmanoma, tačiau tai reikalauja nepaprasto visų institucijų ir žinybų susitelkimo, bendro nuoseklaus darbo ir bendruomenės sutelktumo ir supratingumo.

Kviečiame skaityti plačiau:

Kas yra fizinė prievarta ir kaip atpažinti fizinę prievartą patyrusį vaiką:

http://www.vaikystebesmurto.lt/lt/kas-yra-smurtas2/fizin-prievarta

Kas yra seksualinė prievarta ir kaip atpažinti seksualiai išnaudojamą vaiką:

http://www.vaikystebesmurto.lt/lt/kas-yra-smurtas2/seksualin-prievarta

Kas yra emocinė prievarta ir kaip atpažinti emociškai skriaudžiamus vaikus:

http://www.vaikystebesmurto.lt/lt/kas-yra-smurtas2/emocin-prievarta

Kas yra nepriežiūra, apleistumas ir kaip atpažinti apleistą, neprižiūrimą vaiką:

http://www.vaikystebesmurto.lt/lt/kas-yra-smurtas2/neprieira-ir-apleistumas

Kaip padėti vaikui:

http://www.vaikystebesmurto.lt/lt/kas-yra-smurtas2/kaip-padti-vaikui 

Įstatymai apibrėžia, ką daryti, kad nepilnamečių apklausos jų dalyviams paliktų kuo mažiau traumų

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas (toliau – BPK) nustatyta, kad skirtumas tarp nepilnamečio ir pilnamečio įtariamojo apklausos ikiteisminiame tyrime yra tas, kad į nepilnamečio įtariamojo apklausą kviečiamas psichologas, kuris padeda apklausti nepilnametį, atsižvelgdamas į jo socialinę ir psichologinę brandą, ir (ar) valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovas, kuris stebi, ar apklausos metu nepažeidžiamos nepilnamečio įtariamojo teisės.

Nors BPK nėra nuostatų, įpareigojančių nepilnamečius įtariamuosius apklausti atskirose patalpose, vis tik nurodoma, kad nepilnametis liudytojas ar nepilnametis nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu apklausiami vaikų apklausoms pritaikytose patalpose ir paprastai ne daugiau kaip vieną kartą. 

Nepilnamečių liudytojų ar nukentėjusiųjų apklausos metu privalo būti daromas vaizdo ir garso įrašas.

BPK nustatyta, kad į mažamečio liudytojo ar mažamečio nukentėjusiojo apklausą visuomet, taip pat į nepilnamečio liudytojo ar nepilnamečio nukentėjusiojo apklausą dėl nusikaltimų žmogaus gyvybei, sveikatai, laisvei, seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, vaikui ir šeimai, dėl pelnymosi iš nepilnamečio prostitucijos ar nepilnamečio įtraukimo į prostituciją arba kitais atvejais, kai to prašo proceso dalyviai arba ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar ikiteisminio tyrimo teisėjo iniciatyva, privalo būti kviečiamas psichologas, kuris padeda apklausti nepilnametį, atsižvelgdamas į jo socialinę ir psichologinę brandą, taip pat valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovas, kuris iš kitos patalpos stebi, ar apklausos metu nepažeidžiamos nepilnamečio liudytojo ar nepilnamečio nukentėjusiojo teisės.

 

Visuomenė vis dar toleruoja smurtą prieš vaikus: net 68 proc. apklaustųjų pasisako už fizines bausmes

Bendrovės „Spinter“ atlikto reprezentatyvaus tyrimo duomenimis, didžioji dalis visuomenės toleruoja smurtą prieš vaikus ir jam pritaria. 68 proc. apklaustų respondentų toleruotų tėvo (tėvų) pliaukštelėjimą per vaiko rankas siekiant apsaugoti nuo pavojingo elgesio, pvz. nuo ugnies. 36 proc. apklaustųjų toleruotų tėvo pliaukštelėjimą per vaiko rankas, siekiant nubausti už blogą elgesį, nepakankamas pastangas. Pasak Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorės Alinos Jakavonienės, vaikus užauginti galima ir be smurto, nes smurtas itin paveikia vaikų gyvenimus, daro poveikį jų vystymuisi, tolimesniam gyvenimui ir ateičiai.

Vis dar toleruoja fizines bausmes 

Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovė „Spinter tyrimai“ 2019 metų balandžio 20-29 dienomis buvo apklausti 1009 respondentai visoje Lietuvos teritorijoje. Tyrimo tikslinę grupę sudaro šalies gyventojai nuo 18 iki 75 metų amžiaus.

Atlikus tyrimą paaiškėjo, jog didžiajai daliai apklaustų (68 proc.) respondentų yra toleruotina (visiškai / kartais toleruotina) tėvo (tėvų) pliaukštelėjimas per vaiko rankas, siekiant apsaugoti nuo pavojingo elgesio, pvz. nuo ugnies. 36 proc. apklaustųjų toleruotų tėvo pliaukštelėjimą per vaiko rankas, siekiant nubausti už blogą elgesį, nepakankamas pastangas. 23 proc. toleruotų, jei tėvai (tėvas) parduotuvėje besiožiuojantį vaiką pakeltų ir pakratytų. 15 proc. toleruotų, jei mokytojas užsuktų ausį, kai vaikas neklausė / kalbėjo su bendraklasiu pamokos metu. 10 proc. respondentų toleruotų, jei brolis negavęs žaislo, spirtų sesei / broliui.

Apskritai, vyrai dažniau būtų linkę visiškai / kartais toleruoti vertinamas elgesio išraiškas. Pliaukštelėjimą per vaiko rankas, siekiant apsaugoti nuo pavojingo elgesio taip pat dažniau visiškai toleruotinu elgesiu laiko mažesnių miestų / rajonų centrų gyventojai. Pastarosios gyventojų grupės atstovai taip pat dažniau būtų linkę kartais toleruoti pliaukštelėjimą per vaiko rankas, siekiant nubausti už blogą elgesį kaip būtiną auklėjamąją priemonę.

Primename, jog LR Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 20 straipsnyje įtvirtinta, jog vaikas turi teisę būti apsaugotas nuo smurto. Tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą, valstybės ir savivaldybių institucijos bei įstaigos turi užtikrinti vaiko apsaugą nuo smurto. Draudžiamas visų formų smurtas prieš vaiką. Vaikas, nukentėjęs nuo bet kokios formos smurto, turi teisę į jo poreikius ir geriausius interesus atitinkančią pagalbą. Valstybė ir savivaldybės imasi visų reikiamų švietimo, socialinių, administracinių, teisinių ir kitų būtinų priemonių, kad apsaugotų vaiką nuo bet kokios formos smurto prieš vaiką ir suteiktų pagalbą nuo smurto nukentėjusiam vaikui, jo atstovams pagal įstatymą.

Pasak Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorės Alinos Jakavonienės,  būtina keisti požiūrį į smurtą: „Dažniausiai prieš vaikus smurtaujama, jie neprižiūrimi, negydomi, kai tėvai vartoja alkoholį. Vis dėlto vieno apibrėžimo, apibūdinančio smurtaujančią šeimą, nėra. Beveik visi pažįstame bent vieną vaiką, kuris yra sulaukęs fizinių bausmių kaip auklėjamosios priemonės. Kaip smurtas paplitęs, galime įvertinti pagal tai, kaip esame linkę jį pateisinti ir sumenkinti, kaltinti aukas. Dažnai girdime sakant, kad vaikas sunervino taip, kad jau nebegalima buvo susilaikyti. Bet iš tikrųjų ne vaikas kaltas, kad suaugusieji negali susilaikyti. Daugėja atvejų, kai patys vaikai prašosi būti išvesti iš skriaudžiančios aplinkos - išreiškia norą būti paimti iš šeimos ar nenori grįžti namo. Vaikai dažniausiai skundžiasi mokytojams, auklėtojams, apie tai pasako vaiko teisių specialistams, policijai. Dar daug turime padaryti, tačiau visomis išgalėmis siekiame, kad pagaliau visuomenė suprastų, jog vaiką galima užauginti ir be smurto.“

Pasak A. Jakavonienės, sistemingas smurtas prieš vaikus daro didžiulę žalą: „Fizinės bausmės, žeminimas, patyčios, gąsdinimas sutrikdo normalią vaiko raidą, sveikatą. Taip vaiką galima privesti prie savižudybės. Ar galima užauginti savimi pasitikintį asmenį jam kasdien kartojant, kad jis yra nevykėlis ar kaltas dėl problemų šeimoje? Ar įmanoma tikėtis, kad vaikas bus sumanus, jeigu visos jo iniciatyvos buvo sumenkintos, jis buvo nuolat ujamas ir užgauliojamas? Tikriausiai ne. Tai, ką patiriame vaikystėje, vėliau turi tiesioginės įtakos, kaip mums sekasi megzti santykius, draugauti, dirbti, mokytis, auginti savo vaikus. Be jokios abejonės, išsiskyrimas su tėvais kiekvienam vaikui yra didelė trauma, tačiau kasdienė traumuojanti aplinka šeimoje vaiką žaloja ne mažiau.“

Visuomenėje paplitusi nuomonė, jog smurto skaičiai auga

Didžioji dalis respondentų ne tik toleruoja fizinių bausmių taikymą vaikams, tačiau taip pat tiki, jog smurto mastai prieš vaikus auga.

37 proc. respondentų nuomone, smurtas prieš vaikus Lietuvoje per pastaruosius 5-10 metų išaugo: 14 proc. mano, kad smurtas ženkliai išaugo, 23 proc. - šiek tiek išaugo. Ketvirtadalis (26 proc.) apklaustųjų laikosi priešingos nuomonės: 22 proc. įsitikinę, kad smurto prieš vaikus šiek tiek sumažėjo, 4 proc. - ženkliai sumažėjo. 37 proc. mano, kad smurto lygis nepakito.

Nuomonės, kad per pastaruosius 5-10 metų smurtas prieš vaikus Lietuvoje išaugo, dažniau laikosi moterys ir mažesnių miestų / rajonų centrų bei kaimo vietovių gyventojai. Priešingą nuomonę (smurto sumažėjo) dažniau išreiškė 26-45 m. respondentai, aukščiausio išsimokslinimo atstovai, didžiausias pajamas turintys apklaustieji ir didmiesčių gyventojai.

Tarnybos darbą vertina teigiamai

Respondentai buvo paklausti, kokį pažymį 10-ties balų sistemoje parašytų veikiančiai vaiko teisių apsaugos sistemai Lietuvoje, beveik penktadalis  (18 proc.) atsakė, jog vaiko teisių sistemą vertina gerai arba labai gerai, 44 proc. – patenkinamai, o likusieji – 1-4 balais.

Paklausus, kokį pažymį 10 balų sistemoje jie parašytų tėvams vertindami tėvų rūpinimąsi vaikų teisėmis Lietuvoje, 38 proc. tėvų pastangas įvertino gerai arba labai gerai, 55 proc. - patenkinamai, o visi likusieji skyrė nuo 4 iki 1 balo.

Vertinant tėvų, Vaikų teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos bei mokyklos skiriamo dėmesio vaiko teisių apsaugai pakankamumą, palankiausiai įvertinti tėvai - 57 proc. respondentų mano, kad tėvai skiria pakankamai / greičiau pakankamai dėmesio. Antroje vietoje - Vaikų teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba (atitinkamai 42 proc.). Trečioje vietoje - mokykla (atitinkamai 39 proc.).

Tėvus, kaip pakankamai (pakankamai / greičiau pakankamai) skiriančius dėmesio vaiko teisių apsaugai dažniau vertina vyrai ir mažesnių miestų / rajonų centrų gyventojai. Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai - aukščiausio išsimokslinimo atstovai ir respondentai, kuriems teko per pastaruosius metus susidurti su Vaiko teisių apsaugos specialistais.

Mažoji dalis gyventojų yra susidūrusi su vaiko teisių apsaugos specialistais

84-čiai proc. respondentų apskritai niekada neteko susidurti su vaiko teisių apsaugos specialistais. Per paskutinius metus su vaiko teisių apsaugos specialistais susidūrė tik 5 proc. apklaustųjų. Prieš 1-3 metus - 3 proc. respondentų, prieš 3-5 metus - 3 proc. respondentų ir prieš daugiau nei 5 metus su vaiko teisių apsaugos specialistais susidūrė 5 proc. apklaustųjų.

26-35 m. respondentai dažniau teigė, kad jiems ar jų šeimos nariams / artimiesiems yra tekę susidurti su Vaiko teisių apsaugos specialistais.

Tarnybos veiklos sritis suvokia kiek klaidingai

Dažniausiai pagrindine Vaiko teisių apsaugos tarnybos veiklos sritimi įvardintas vaiko teisių užtikrinimas (76 proc.). Antroje vietoje - lankymasis šeimose teikiant paslaugas (53 proc.). 38 proc. respondentų mano, kad pagrindinė veiklos sritis yra rūpinimasis įvaikinimo procedūromis. 37 proc. - rūpinimasis vaikų globos procedūromis. 29 proc. teigia, kad Tarnyba taiko tėvams baudžiamąją atsakomybę. 27 proc. - priima sprendimus dėl vaiko išlaikymo. 21 proc. - nustato vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų.

Vaiko teisių užtikrinimą dažniau paminėjo aukščiausio išsimokslinimo atstovai, didesnes pajamas turintys respondentai ir didmiesčių gyventojai. Lankymąsi šeimose teikiant paslaugas dažniau įvardijo moterys. Rūpinimąsi įvaikinimo procedūromis - moterys bei 26-55 m. apklaustieji. Rūpinimąsi globos vaikų procedūromis - moterys ir didmiesčių gyventojai. Mažiausių pajamų grupės atstovai ir mažesnių miestų bei kaimo vietovių gyventojai dažniau mano, kad pagrindinė Tarnybos veiklos sritis yra taikymas tėvams baudžiamąją atsakomybę.

Tarnyba netaiko kardomųjų priemonių

Patiksliname, jog Tarnyba netaiko kardomųjų priemonių. Vaiko teisių apsaugos specialistai neturi įgaliojimų taikyti kardomąsias priemones. Vaiko teisių apsaugos specialistai negali suimti, paskirti intensyvios priežiūros, namų arešto, įpareigoti gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo ir (ar) nesiartinti prie nukentėjusiojo arčiau nei nustatytu atstumu, paskirti užstato, paimti dokumentų, įpareigoti periodiškai registruotis policijos įstaigoje, nustatyti rašytinio pasižadėjimo neišvykti.

Suėmimas, intensyvi priežiūra, namų areštas ir įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo ir (ar) nesiartinti prie nukentėjusiojo arčiau nei nustatytu atstumu gali būti paskirti tik ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartimi, kitos kardomosios priemonės prokuroro nutarimu, ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartimi, o kardomosios priemonės: dokumentų paėmimas, įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje, rašytinis pasižadėjimas neišvykti, kario karinio dalinio, kuriame jis tarnauja, vadovybės stebėjimas ir nepilnamečio atidavimas tėvams, rūpintojams arba kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims, kurie rūpinasi vaikais, prižiūrėti, - neatidėliotinais atvejais gali būti paskirtos ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimu.

Teismas priima sprendimus dėl vaiko išlaikymo, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo

Sprendimus dėl vaiko išlaikymo priima teismas. Teismas taip pat nustato vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų bei nagrinėja ginčus dėl vaikų. Nagrinėjant ginčus dėl vaikų, būtinas Tarnybos dalyvavimas, kuri ištyrusi šeimos aplinkos sąlygas, pateikia teismui išvadą dėl ginčo. Tarnyba gali tik tarpininkauja sudarant šalių tarpusavio susitarimu (išskyrus tuos, kuriuos pagal įstatymą gali spręsti tik teismas) tėvų, artimųjų giminaičių bendravimo su vaikais, vaikaičiais tvarką.

Socialines paslaugas teikia savivalda

Savivaldybė atsako už socialinių paslaugų teikimo savo teritorijos gyventojams užtikrinimą planuodama ir organizuodama socialines paslaugas, kontroliuoja socialinių paslaugų ir socialinės priežiūros kokybę. Atvejo vadybininkai nėra Tarnybos darbuotojai - tai socialines paslaugas teikiančiose įstaigose dirbantys socialiniai darbuotojai.

Ar vykstant į užsienį atostogauti su vaiku būtinas kito tėvo sutikimas, jeigu tėvai yra išsiskyrę? Kokius dokumentus būtina turėti vykstant į užsienį su nepilnamečiu?

Į Šengeno erdvei priklausančias valstybes nepilnametis laikinai gali išvykti vienas, t. y. nelydimas įstatyminių atstovų (tėvų arba globėjų/rūpintojų) ar vieno iš jų, arba lydimas asmens, kuris nėra vaiko įstatyminis atstovas, be vaiko įstatyminio atstovo ar vieno iš jų sutikimo. Vaikui būtina turėti pasą arba asmens tapatybės kortelę. 

Šiuo metu Šengeno erdvei, kurioje nėra sienų kontrolės, priklauso 26 valstybės. Šengeno erdvė apima daugumą ES valstybių bei keturias ne ES valstybes – Islandiją, Norvegiją, Šveicariją ir Lichtenšteiną.

Atkreiptinas dėmesys, kad Jungtinė Karalystė ir Airija nepriklauso Šengeno erdvei.

Vaikų laikiną išvykimą iš Lietuvos į užsienio valstybes, nepriklausančias Šengeno erdvei, reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 22 d. nutarimas Nr. 302 „Dėl vaiko laikino išvykimo į užsienio valstybes, nepriklausančias Šengeno erdvei, tvarkos aprašo patvirtinimo“.

Vadovaujantis minėtu tvarkos aprašu, vaikui, laikinai vykstančiam į Šengeno erdvei nepriklausančią valstybę su vienu iš tėvų, kito iš vaiko tėvų rašytinis sutikimas nebūtinas.

Jei vaiko pavardė nesutampa su vaiką lydinčio vieno iš jo tėvų pavarde, Lietuvos Respublikos pasienio kontrolės punkto pareigūnams pareikalavus, turi būti pateiktas vaiko gimimo liudijimas.

Vaikui vykstant į Šengeno erdvei nepriklausančią valstybę vienam arba su lydinčiu asmeniu (ne vienu iš vaiko įstatyminių atstovų), reikalingas bent vieno iš vaiko įstatyminių atstovų (tėvų arba globėjų/rūpintojų) rašytinis ir notaro patvirtintas sutikimas.

 

Per pirmus keturis šių metų mėnesius nuo seksualinio smurto galimai nukentėjo 44 vaikai

Socialinės paramos šeimai informacinės sistemos (SPIS) duomenimis, per 2019 m. sausio – balandžio mėnesius užfiksuoti 46 atvejai, kai vaikai galimai nukentėjo nuo seksualinio smurto, kurių metu galimai nukentėjo 44 vaikai (16 berniukų ir 28 mergaitės). Iš jų 3 galimai nukentėję vaikai buvo 4-6 m. amžiaus grupėje, 7 vaikai – 7-9 m. amžiaus grupėje, 24 vaikai – 10-14 m. amžiaus grupėje, 10 vaikų – 15-17 m. amžiaus grupėje. Iš visų nukentėjusių vaikų 7 vaikams nustatytas neįgalumas.

Dažniausiai seksualinį smurtą prieš vaikus galimai naudojo svetimi suaugę asmenys, nuo kurių galimai nukentėjo 16 vaikų. Pažymėtina, kad nors šie asmenys su vaiku nėra susiję artimais giminystės ryšiais, tačiau dažniausiai yra vaikui gerai pažįstami (pavyzdžiui, dėdės, motinų sugyventiniai, pilnamečiai draugai ir pan.). Nuo vaikui artimų suaugusių asmenų galimai nukentėjo 13 vaikų, 11 vaikų galimai nukentėjo nuo svetimų nepilnamečių, 4 vaikai – nuo artimų nepilnamečių. Iš 44 nuo seksualinio smurto galimai nukentėjusių vaikų 21 vaikas seksualinį smurtą galimai patyrė artimoje aplinkoje.

Per 2018 m. sausio – balandžio mėnesius užfiksuoti 25 atvejai, kai vaikai galimai nukentėjo nuo seksualinio smurto, kurių metu galimai nukentėjo 25 vaikai. Šiuos duomenis palyginus su 2019 metų duomenimis matyti, jog seksualinio smurto atvejų užfiksuota beveik dvigubai daugiau. Manytina, kad tokį rodiklių pokytį nulėmė ne išaugęs seksualinės prievartos skaičius, o su vaiko teisių apsauga susijusių teisės aktų pakeitimai, aktyvesnis visuomenės reagavimas bei dažnesni pranešimai apie galimus smurto prieš vaikus atvejus, taip pat vaiko teisių apsaugos, ugdymo, sveikatos priežiūros įstaigų ir kitų specialistų sėkmingesnis galimai smurtą patyrusių vaikų atpažinimas ir reagavimas.

Anot Pasaulio sveikatos organizacijos, smurto prieš vaikus pasekmė yra visam gyvenimui sutrikdyta fizinė ir psichinė sveikata, o tai neišvengiamai atsiliepia šalies socialinei ir ekonominei raidai.

Suprasti, kodėl suaugęs žmogus, dažnai pats artimiausias, smurtauja prieš mažą vaiką, yra nepaprastai sudėtinga. Šiandien yra tik visiškai aišku, kad nėra vienos tokio suaugusių elgesio priežasties, ir taip pat aišku, kad prievarta prieš vaikus nepriklauso nuo socialinės ar ekonominės šeimos padėties, rasės ar religijos.

Vaikas turi būti apsaugotas, kai jo psichinei ar fizinei sveikatai ar gerovei iškyla grėsmė ar yra padaryta žala dėl suaugusių žmonių veiksmų ar neveikimo. Vaikas turi būti apsaugotas nuo smurtinio elgesio, nes tai yra jo žmogiškųjų teisių pažeidimas. Smurtas turi būti sustabdytas, net jei ir nėra akivaizdžių šiuo metu fizinių ar psichinių pakitimų. 

Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymu įtvirtinta vaiko teisė būti apsaugotam nuo smurto. Užkirsti kelią smurtui prieš vaikus įmanoma, tačiau tai reikalauja nepaprasto visų institucijų ir žinybų susitelkimo, bendro nuoseklaus darbo ir bendruomenės sutelktumo ir supratingumo.

Vaiko seksualinio išnaudojimo ženklai ir simptomai

Pasak „Paramos vaikams centro“ steigėjos, psichologės, programos „Pozityvi tėvystė“ vadovės Ernos Petkutės, kūdikių ir vaikų iki 3 metų amžiaus atveju dauguma ženklų yra nespecifiniai, o specifiniai ženklai yra fiziniai: nubrozdinimai, sudraskymai lytinių organų ir burnos srityje, specifinės lytiniu keliu plintančios ligos.

Vaikų nuo 3 metų elgesyje galima pastebėti šiuos pokyčius: pasireiškia apetito pokyčiai, miego pokyčiai, košmarai, regresyvus elgesys (vaikas elgiasi lyg būtų žymiai mažesnio amžiaus: šliaužioja, čiulpia nykštį), tampa hiperaktyviais, patiria tikus veido srityje.

Seksualinį smurtą patyrusį vaiką galima atpažinti ir iš fizinių ženklų.

Vaikai, patyrę seksualinį smurtą, patiria dažnai pasikartojančias šlapimo trakto infekcijas, suserga lytiniu keliu perduodamomis ligomis, kraujuoja, gali turėti įtrūkimų, įplyšimų aplink burną, išeinamąją angą ar vaginą, somatinių sutrikimų.

Vaikai gali pradėti neįprastai daug valgyti arba bandyti išvemti maistą, patirti neįprastą skausmą ir niežėjimą genitalijų srityje, susidurti su sunkumais vaikštant ar sėdint, nepaaiškinamais išbėrimais ar sumušimais, šlapimo nelaikymu, išmatų nelaikymu - šlapinimusi į lovą.

Vaikams nuo 6 metų, patyrusiems seksualinį smurtą, gali atsirasti nepaaiškintos baimės, bloga nuojauta, nerimas, depresija, mintys apie savižudybę, pykčio sulaikymas arba išliejimas, sumišimas prieš vienos lyties suaugusiuosius, vengimas nusirengti, eiti į tualetą, į sporto salę, pasikartojantis seksualinis elgesys su vaikais, gyvūnais ar suaugusiais.

Taip pat, jeigu vaiko seksualus elgesys pasikartoja labai dažnai ar nuolatos, vaikas labai gerai išmano lytinį gyvenimą, naudoja žargoną, kalba seksualinėmis temomis, viršydamas išsivystymo amžių, provokuoja ar impulsyviai seksualiai elgiasi, demonstruoja smurtą ar nuolaidumą, galima įtarti, jog toks vaikas patyrė seksualinį smurtą.

Mokyklinis amžius vaikams ir paaugliams, patyrusiems seksualinį smurtą, gali pasireikšti depresija ar agresija, užsisklendimas, disociacijos jausmas, gėda savo kūno ar seksualinių požymių, savęs žlugdymas, savęs kaltinimas bei neapykanta sau, sunkumai sutapatinant save su savo lytimi, pradėjimas piktnaudžiauti narkotikais ir alkoholiu.

Ką daryti esant įtarimams dėl vaiko seksualinio išnaudojimo?        

Paramos vaikams centro“ steigėjos, psichologės, programos „Pozityvi tėvystė“ vadovės E. Petkutės teigimu, pirmiausia reikia pranešti policijai. Turint informacijos apie galimą vaiko teisių pažeidimą reikėtų apie tai informuoti policiją skambinant skubios pagalbos telefonu 112. Bendrojo pagalbos centro operatorius atsakys į pagalbos skambutį, nustatys grėsmės pobūdį ir vietą, išsiųs pagalbos tarnybas.

Turint informacijos apie galimą vaiko teisių pažeidimą reikėtų apie tai informuoti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos teritorinį skyrių, nurodant kuo daugiau duomenų (šeimos adresą, jei žinote, tėvų ir vaiko vardus, pavardes), kad būtų galima imtis reikiamų priemonių vaikui apsaugoti, inicijuoti reikalingos pagalbos vaikui ir šeimai teikimą ir kt. Pranešant apie galimą vaiko teisių pažeidimą prisistatyti nėra būtina.  

Rinkti faktus - pastebimus ženklus apie fizinę, elgesio, emocinę / psichologinę būseną. Rinkti piešinius, rašinius, posakius tuo atveju, kai šie faktai yra įtarimą keliančiais ženklais.

Darbo dienomis po 17 val., savaitgaliais bei švenčių dienomis, reikėtų skambinti bendruoju pagalbos telefonu 112 (policija, esant reikalui, susisiekia su tuo metu vaiko teisių apsaugos skyriuje dirbančiu budinčiu specialistu). Darbo dienomis iki 17 val. reikėtų skambinti į Tarnybą arba jos teritorinį skyrių (kontaktus rasite nuorodoje: www.vaikoteises.lt/struktura-ir-kontaktai/kontaktai/teritoriniai-skyriai/).

Asmenys, turintys informacijos apie galimą vaiko teisių pažeidimą, gali susisiekti su Tarnybos teritorinio skyriaus specialistu ir pasikonsultuoti dėl iškilusių klausimų, susijusių su reagavimu į galimą vaiko teisių pažeidimą.

 

Vaiko teisių apsaugos specialistai pataria, ką daryti, jei vienas iš tėvų kitam neleidžia matytis su vaiku

Po skyrybų ar kitais atvejais, kai vaiko tėvai gyvena skyriumi, pasitaiko situacijų, kai vienas iš tėvų neleidžia kitam matytis su vaiku. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos specialistai atsako į klausimą, ką tokiu atveju reiktų daryti.

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos specialistai pabrėžia: tėvai turi lygias teises ir pareigas savo vaikams, nepaisant to, ar vaikas gimė susituokusiems, ar nesusituokusiems tėvams, jiems santuoką nutraukus, teismui pripažinus ją negaliojančia ar tėvams gyvenant skyrium. Už vaiko auklėjimą ir priežiūrą tėvai atsako bendrai ir vienodai. Vaikas turi nuolat bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu, kur jie gyvena.

Tėvai užtikrina nepilnamečių vaikų teisių įgyvendinimą. Civiliniame kodekse nustatytas tėvų valdžios turinys ir įtvirtintas tėvų valdžios lygybės principas. Tėvų valdžia yra skirta įgyvendinti prigimtinėms vaiko teisėms, todėl yra tėvams privaloma, ji negali būti naudojama priešingai vaiko interesams. Už vaiko auklėjimą ir priežiūrą tėvai atsako bendrai ir vienodai.

Tuo atveju, jei vaiko vieno iš tėvų teisė ir pareiga auklėti bei prižiūrėti vaikus yra pažeidžiama kliudant bendrauti su vaikais, jis turi teisę kreiptis į vaikų gyvenamosios vietos Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos teritorinį skyrių su prašymu išaiškinti kitam iš tėvų teises bei pareigas vaiko atžvilgiu bei galimą atsakomybę dėl netinkamai panaudojamos tėvų valdžios (dėl kliudymo bendrauti su vaikais). Tarnybos teritorinių skyrių darbuotojų kontaktinius duomenis galima nesunkiai rasti Tarnybos interneto svetainėje www.vaikoteises.lt.

Tėvams nesutariant dėl bendravimo su vaikais tvarkos, vaiko teisių apsaugos specialistai organizuoja pokalbį su tėvais, juos konsultuoja, orientuoja tėvus į vaiko poreikių bendrauti su abiem tėvais supratimą, siūlo kreiptis konsultacijų į psichologą, organizuoja bendrus tėvų susitikimus, tiria situaciją šeimoje (bendrauja su šeimos nariais, pedagogais, medikais), tarpininkauja sudarant laikiną bendravimo tvarką tėvų tarpusavio sutarimu, informuoja apie galimas teisines priemones.

Skyrium gyvenančio tėvo ar motinos teisė bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant taip pat yra įtvirtinta Civiliniame kodekse. Vaikas, kurio tėvai gyvena skyrium, turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu, kur tėvai gyvena.

Tuo atveju, jeigu tėvai piktnaudžiauja tėvų valdžia bei pažeidinėja vaiko teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais arba jei bendravimo tvarka su vaiku nėra nustatyta, skyriumi gyvenantis tėvas ar mama turite teisę kreiptis į teismą dėl bendravimo tvarkos nustatymo. Tai yra, kai tėvai nesusitaria dėl skyrium gyvenančio tėvo ar motinos dalyvavimo auklėjant vaiką ir bendravimo su juo - bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarką nustato teismas.

Bendravimo su vaiku tvarkoje teismas įprastai numato pagrindines bendravimo sąlygas (telefonu, internetu, laiką, kada galima susisiekti, bendravimą atostogų metu, kelionės išlaidų apmokėjimą ir pan.).

Teismas nustato skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką. Minimalus bendravimas gali būti nustatomas tik tuomet, jei nuolatinis maksimalus bendravimas kenkia vaiko interesams.

Tuo metu, kol vyksta ginčas dėl bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarkos, vaiko tėvas ar motina turi teisę teismui pateikti prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. nustatyti laikiną bendravimo su vaiku tvarką. Prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo gali būti pateiktas ne tik pateikus ieškinį dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo teisme, bet taip pat ir iki ieškinio pateikimo teismui.

Kartu aktualu paminėti, jog pasikeitus aplinkybėms, kurioms esant buvo nustatyta tėvų bendravimo su vaiku tvarka, minėta tvarka gali būti keičiama. Kiekvienas iš tėvų turi teisę kreiptis į teismą (priėmusį sprendimą dėl bendravimo tvarkos nustatymo) dėl nustatytos bendravimo su vaiku tvarkos pakeitimo.  Įstatymas neapibrėžia išsamaus sąrašo aplinkybių, kurioms pasikeitus atsiranda pagrindas keisti teismo  nustatytą bendravimo su vaiku tvarką. Sprendžiant klausimą dėl bendravimo su vaiku tvarkos pakeitimo, teismas vertina šiam klausimui spręsti svarbių aplinkybių visumą. Faktus, jog iš esmės pasikeitė aplinkybės, buvusios pagrindu nustatyti konkrečią bendravimo su vaiku tvarką, privalo įrodyti antrasis iš tėvų, reiškiantis reikalavimą dėl teismo nustatytos vaiko ir skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo tvarkos.

Tuo atveju, jei vienas iš tėvų, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, nevykdytų teismo sprendimo, kuriuo nustatyta skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarka, vaiko tėvas ar motina, gyvenantis skyrium, turėtų teisę pateikti rašytinį pareiškimą pirmosios instancijos teismui dėl vykdomojo rašto išdavimo ir, gavęs jį, kreiptis į antstolį. Įsiteisėjusių sprendimų vykdymo funkcija yra priskirta išimtinai antstolio kompetencijai, todėl vykdymo veiksmus organizuoti ir užtikrinti jų vykdymą turi būtent antstolis.

Antstoliai yra valstybės įgalioti asmenys, kreditoriaus prašymu galintys imtis priemonių, taikant priverstinio vykdymo priemones, kad gera valia nevykdomas teismo sprendimas būtų įvykdytas priverstinai. Taigi, vaiko tėvui ar motinai nevykdant įsiteisėjusio teismo sprendimo, kuriuo nustatyta bendravimo su vaiku tvarka, vaiko motina ar tėvas turi teisę kreiptis į antstolį dėl priverstinio teismo sprendimo vykdymo.

Kas yra šeimos mediacija?

Šiuo metu nėra vieno bendro ir aiškiai apibrėžto šeimos mediacijos termino. Paprastai mediacija apibrėžiama kaip procesas, kurio metu neutrali trečioji šalis siekia padėti šalims – tėvams – patiems rasti jiems geriausią sprendimą. Mediacijos tikslas ir esminis principas – įpareigoti šalis priimti abiems priimtiną sprendimą be valstybės įsikišimo.

Daugelyje valstybių šeimos mediacija jau yra plačiai paplitusi. Tą sąlygoja dvi pagrindinės priežastys: pirma, manoma, kad tai padeda sumažinti teismų darbo krūvį; antra – tai vienas iš tinkamiausių būdų spręsti šeimos ginčus šalims, kurios ateityje turėtų bendrauti, o kai šeimoje yra vaikų, tai neišvengiama.

Teisminė mediacija veikia daugelyje valstybių teismuose. Ją gali vykdyti ir specializuoti šeimos teismai. Teisminė mediacija yra labiau prieinama. Dažniausiai šalys tiesiogiai kreipiasi į teismą, nes nežino apie galimą mediaciją. Tokiu atveju, teismas pasiūlo šalims pabandyti ginčą spręsti taikiai. Paprastai teisėjas, pasiūlęs šalims spręsti ginčą taikiai, sustabdo bylos nagrinėjimą ir nustato, kiek laiko mediacija turėtų trukti ir kada bylos nagrinėjimas turėtų būti atnaujintas. Tai svarbu, kai sprendžiami su vaiko interesų apsauga susiję klausimai. Tokia mediacija gali būti apmokama iš specialių valstybinių fondų, tuo tarpu neteisminės mediacijos atveju tai padaryti sunkiau.

Neteisminė mediacija taip pat turi savų privalumų, nes ginčo šalys gali išvengti teisminio bylinėjimosi, o teismuose sumažėja bylų skaičius. Vis dėlto dažniausiai šalių susitarimas turi būti patvirtintas teismo tam, kad jis būtų vykdytinas.

Kaip minėta, šiuo metu nėra vienos mediacijos sąvokos. Jos praktika taip pat labai įvairi. Tačiau, lyginant kelių šalių praktiką, galima teigti, jog egzistuoja bendri mediacijos procesui būdingi principai: 

1. Šalių savanoriškumas. Dauguma valstybių, kuriose vykdoma mediacija, numato, kad šalys mediaciją renkasi ir joje dalyvauja savanoriškai. Mediacijos tikslas ir vienas iš fundamentalių principų, pripažįstamų visame pasaulyje, yra paskatinti šalis pačioms išspręsti ginčą be valstybės įsikišimo. Nors kai kuriose valstybėse, pavyzdžiui, Norvegijoje ir Maltoje, mediacija šeimos bylose privaloma, jeigu šeimoje yra vaikų. Vis dėlto daugelyje valstybių mediacija – savanoriškas procesas, kurio dalyviai bet kuriuo metu gali atsisakyti dalyvauti jame.
2. Mediatorių nešališkumas, neutralumas ir kvalifikacija. Mediatorius nepalaiko nei vienos šalies, o tik kaip neutrali trečioji šalis padeda joms pačioms priimti sprendimą. Taip pat labai svarbu, kad mediatoriai būtų tinkamai parengti, kompetentingi, veiktų efektyviai ir laikytųsi veiklos standartų. Šiuo metu mediatorius nėra profesija. Mediatoriais gali būti teisinį, socialinį ir psichologinį išsilavinimą turintys specialistai.
3. Konfidencialumas. Svarbu tai, kad tiek šalys, tiek mediatorius laikytųsi konfidencialumo principo. Tai, kas buvo išsakyta ir sužinota mediacijos metu, negali būti perduodama trečiosioms šalims. Kai kuriose valstybėse informacija, sužinota mediacijos metu, gali būti atskleista trečiajai šaliai, kai:
• šalys su tuo sutinka;
• tai numato įstatymas;
• tai reikalinga susitarimo vykdymui;
• mediatorius apkaltinamas netinkama veikla ir turi dėl to gintis;
• reikalinga apsaugoti vaiką nuo žalos ar smurto.
Mediatorius negali būti kviečiamas liudyti. Jis gali tik patvirtinti, ar šalys dalyvavo mediacijos procese, ar susitarimas buvo pasiektas. Konfidencialumo principas skatina šalis būti atviroms, pasitikėti viena kita.
4. Šalių lygiateisiškumas, sąžiningumas ir bendradarbiavimas. Svarbu užtikrinti, kad abi šalys jaustųsi vienodai, kad abiem pusėms būtų sudarytos tos pačios galimybės pasisakyti ir būti išklausytoms.
5. Mediacijos proceso lankstumas, operatyvumas ir efektyvumas. Šiame procese dalyvaujančios šalys turi būti sąžiningos bei suinteresuotos greitu ginčo sprendimu. Taip pat labai svarbu, kad priimti susitarimai būtų pripažįstami.

Šeimos mediacija apima labai platų ginčo klausimų ratą. Tai gali būti ginčai dėl vaiko globos, bendravimo, išlaikymo ir kitų klausimų. Praktika rodo, kad tais atvejais, kai tėvai patys susitaria dėl su vaiku susijusių klausimų, yra didesnė tikimybė, kad šių susitarimų bus laikomasi labiau, nei tų nurodymų, kuriuos priima teismas. Šeimos mediacijos tikslas – tėvams, netikintiems, kad yra įmanoma rasti bendrą sprendimą, padėti jį surasti. Mediatorius – ne teisėjas, jis nenusprendžia, kas geriau abiems tėvams. Jis tik padeda jiems įsiklausyti į vienas kito argumentus, suprasti silpnąsias ir stipriąsias jų pozicijos puses, galvoti apie tai, kas geriausia vaikui, ir suvokti, kas bus, jeigu jie nesusitars.

Šeimos mediacijos privalumai, lyginant ją su teisminiu procesu, yra šie:

1. Šalys, o ne teisėjas ar kas nors kitas, nusprendžia, ko jos nori.
2. Sutuoktiniai turi galimybę, padedant mediatoriui, susėsti, išsikalbėti, įsiklausyti ir išgirsti kitos šalies argumentus, priežastis, sukėlusias konfliktą. Taip išvengiama streso, tolimesnės žalos vaikui, neradus tėvams bendro sutarimo, atsiradimo.
3. Išlieka galimybė palaikyti gerus santykius ateityje. Tai ypač svarbu poroms, turinčioms vaikų. Net ir ne sutuoktiniai visą gyvenimą ir toliau bus susieti, nes vaikui jie išliks tėvai.
4. Jų pačių priimtas sprendimas bus priimtinas abiem šalims.
5. Tai pigesnis ir greitesnis būdas išspręsti nesutarimus, lyginant su atvejais, kada kreipiamasi į teismą.
6. Mediacijos metu pasiektas susitarimas yra lankstesnis. Pasikeitus aplinkybėms, tokį susitarimą paprasčiau nei teismo sprendimą pakeisti.

Kaip minėta, tarptautinė šeimos mediacija šiuo metu dar tik kuriama. Teisės aktai turi numatyti sąlygas, kurios garantuotų sąžiningą procesą, taip pat nustatytų procesą, kaip mediacijos metu pasiekti susitarimai pripažįstami ir vykdomi. Svarbu nepamiršti ir tai, kad valstybė turi ginti silpnesnę pusę – šiuo atveju, vaiką. Todėl būtina numatyti ir sąlygas, kurioms esant, tokie susitarimai nebus pripažįstami.

Mediacija ne visada yra galima, ne visus ginčus ji gali padėti išspręsti, bet ji yra paslauga, galinti padėti tėvams pradėti kalbėtis ir tartis, ieškant geriausiai vaiko interesus atitinkančių sprendimų.

Tekstas parengtas pagal puslapio www.pertvarka.lt informaciją.

 

 

 

 

 

 

Budintis globotojas: kodėl verta juo tapti

Tad kas gi yra budintis globotojas? Tai – asmuo, kuris savo šeimoje ne ilgiau nei 12 mėnesių laikinai prižiūri nuo 1 iki 3 vaikų, kol jie sugrįš pas savo tėvus arba jiems bus surasti nuolatiniai globėjai ar įtėviai. Ši veikla vykdoma pagal globos centro ir budinčio globotojo tarpusavio bendradarbiavimo ir paslaugų teikimo sutartį, rašo laikraštis „Palangos tiltas“. 

Apie budintį globotoją imta kalbėti pernai, tačiau esama daug žmonių, kurie apie šią veiklą nėra girdėję, – atkreipė dėmesį Palangos miesto socialinių paslaugų centro direktorė Daiva Dekontaitė.

Apie globėjus jau visi žino seniai, o dabar neseniai atsirado veikla, kurią savo gyvenamajame būste vykdo budintis globotojas. Kai šalyje imtasi vaikų globos pertvarkos, siekiama nuo institucinės globos pereiti prie gyvenimo šeimoje, jog kuo daugiau vaikų būtų apgyvendinti ne globos institucijose, o pas globotojus. Taip ir atsirado ši veikla.

Pagalbą budintiems globėjams teikia globos koordinatorius

„Rengiami mokymai globotojams, suteikiama daug informacijos apie vaiko psichologiją, sunkumus, su kuriais gali susidurti tiek budintys globėjai, tiek globojamas vaikas.

Mokymų metu besirengiantys globoti žmonės gali įsitikinti, ar bus pajėgūs suteikti reikiamą pagalbą globojamam vaikui. Taip, kad pasiėmiau vaiką ir jį prižiūrėsiu – nelabai tikėtina, nes šie vaikai yra pažeisti, jautresni, su jais sunkiau užmegzti ryšį. Reikia labai daug žinių, kad būtų galima vaikui padėti ir tam globotojai turi būti pasiruošę“, – kalbėjo socialinė darbuotoja globai ir įvaikinimui Gražina Diemintienė.

Darbas su didžiule atsakomybe

Kaip pasakojo globos koordinatorė Vitalija Kniukštienė, budintis globotojas veikia pagal tarpusavio bendradarbiavimo ir paslaugų teikimo sutartį su Globos centru ir ši sutartis pasirašoma metams, kuri gali būti pratęsiama. Budintis globotojas vykdo veiklą pagal individualios veiklos pažymėjimą. Galima globoti iki 3 vaikų. Bendras vaikų skaičius su savais vaikais – ne daugiau kaip 5. Išimties tvarka prižiūrimų vaikų skaičius gali būti ir didesnis, kai norima neišskirti brolių ir seserų.

„Žmonės domisi, tačiau ne itin aktyviai. Tai yra darbo pasiūlymas su didžiule atsakomybe ir tam tikru pašaukimu, tad tam ryžtis žmonėms nėra lengva“, – teigė globos koordinatorė.

Pasak direktorės D. Dekontaitės, baimė slypi ir tame, jog globotojai bijo žmonių iš vaiko artimosios aplinkos reakcijos. „Viskas turėtų būti ir yra konfidencialu, kad globotojai nepajaustų spaudimo iš globojamų vaikų tėvų. Ir šiaip sklando labai daug mitų apie vaikų globą, tai labai stabdo žmones. Žinoma, ir didžiulė atsakomybė – juk tai vaikas, kuriam reikia atidos, didžiulio rūpesčio“, – kalbėjo D. Dekontaitė.

Tam pritarė ir G. Diemintienė, teigdama, kad itin svarbus globotojams yra asmeninės erdvės išsaugojimas, vyrauja mitai apie nesaugumą, – tai ir stabdo. Tačiau konfidencialumo laikomasi, budinčio globotojo namų adresas niekam nedalinamas, tad jie gali ramiai gyventi ir jokie incidentai neįmanomi. Taip pat baimę sukelia tai, jog budinčio globotojo veikla nėra suderinama su kitu darbu, nes pagalbos gali prireikti ir mažamečiam vaikui ar kūdikiui, o kaip žinia, tokio amžiaus vaikai negali likti be nuolatinės priežiūros.

Itin svarbūs mokymai

Budintis globotojas priežiūrą vaikui teikia iki metų, šis laikotarpis gali būti ir trumpesnis, priklausomai nuo to, kokio laikotarpio reikia biologinei vaiko šeimai sugrįžti į vėžes.

„Mokymų metu budintys globotojai mokomi psichologinių aspektų, pavyzdžiui, suvokti, kad vaikas apsigyveno laikinai, tad stiprus prisirišimas gali būti skausmingas. Visgi žmonės nėra bejausmiai ir sunku tai įgyvendinti. Mokymai suteikia daug žinių, psichologinį pasirengimą užtikrinant tinkamą vaiko ugdymą, priežiūrą“, – pastebėjo direktorė.

Mokymai trunka tris mėnesius

„Mes lankomės ir siekiančių budinčiojo globotojo statuso namuose, jie gauna namų darbų, intensyviai tam ruošiasi. Svarbiausia, jog patys įvertina save, ar tikrai bus pajėgūs prižiūrėti globon prisiimtą vaiką. Būna tokių atvejų, kai žmonės mokymų metu supranta, kad to padaryti negalės. Aš pati į šiuos mokymus ėjau su baime. Tačiau galiu pasakyti, kad jeigu mano požiūrį pakeitė, tikiu, kad gali pakeisti ir kitų“, – sakė socialinė darbuotoja globai ir įvaikinimui.

Žmogus, kuris pageidauja tapti globėju ar budinčiu globotoju turi kreiptis į vietos savivaldybės administraciją, šiuo atveju palangiškiams – į Socialinės rūpybos skyrių, kur reikia pateikti prašymą. „Šia veikla užsiimti gali asmuo, ne vyresnis nei 65 metų – nuo 21 metų, išskyrus artimą giminaitį, kuris gali globoti nuo 18 metų. Nebūtinai žmogus turi būti susituokęs ar turėti savo nuosavą būstą“, – reikalavimus vardijo globos koordinatorė V. Kniukštienė.

Budinčiam globotojui suteikiama atokvėpio paslauga 30 dienų per metus, nuolatinė Globos centro specialistų pagalba, konsultavimo, tarpininkavimo paslaugos, informavimas.

Dalinamasi gerąja patirtimi

„Džiugu, jog šalyje budinčio globotojo sąvoka jau tampa nebe tokia svetima, pavyzdžiui, praėjusią savaitę kalbėjomės su Skuodo socialinių paslaugų centro darbuotojais, kurie bendradarbiauja su dviem budinčiais globotojais ir jie jau užsiima šia veikla maždaug dvejus metus. Jie tuo džiaugiasi, gali pasidalinti gerąja patirtimi su kitais. Labai stipri bazė yra ir Gargžduose. Džiugu, kad laikui bėgant ministerija atsižvelgia į regimus trūkumus ir tobulina šios veiklos sritį. Po truputį ši veikla įsibėgėja, ypač daug pastangų reikia darbuotojams, kurie bendradarbiauja su globotojais, privalo būti itin įžvalgūs“, – kalbėjo Socialinių paslaugų centro vadovė, paminėjusi, jog šiuo metu kurorte jiems dar itin gelbstintis lopšelis-darželis „Ąžuoliukas“, kur teikiama globos paslauga, bet jeigu vieną dieną bus sumanyta atsisakyti šios paslaugos, tuomet itin praverstų budintys globotojai.

Visą Rasos Gedvilaitės straipsnį kviečiame skaityti: http://www.ve.lt/naujienos/lietuva/vakaru-lietuva/budintis-globotojas-kodel-verta-juo-tapti-1696877/.

Dažniausiai sutinkami mitai apie globą (rūpybą) ir kaip yra iš tiesų

MITAS: globa (rūpyba) yra pelningas verslas – globėjai (rūpintojai) iš to „uždirba“

Iš tiesų kiekvienam vaikui, globojamam (rūpinamam) šeimoje, jo globos (rūpybos) laikotarpiu kas mėnesį mokama 4 bazinių socialinių išmokų dydžio (152 Eur) globos (rūpybos) išmoka. Kai globojamam (rūpinamam) vaikui mokama našlaičio pensija ir (arba) periodinė išmoka jo išlaikymui, globos (rūpybos) išmokos dydis yra lygus skirtumui tarp 4 bazinių socialinių išmokų dydžio ir šių išmokų dydžio.

Vaiko globėjui (rūpintojui) už vaiką, kuriam globa (rūpyba) nustatyta šeimoje, nuo 2017 m. sausio 1 d. mokamas 4 bazinių socialinių išmokų dydžio (152 Eur) globos (rūpybos) išmokos tikslinis priedas.

Jeigu globojamas (rūpinamas) vaikas mokosi pagal bendrojo ugdymo ir (ar) pagal formaliojo profesinio mokymo programas ir yra išlaikomas (nemokamai gauna nakvynę ir maistą) bendrojo ugdymo mokyklos ar profesinio mokymo įstaigos bendrabutyje ar vaikų socializacijos centre, jam skiriama 2 bazinių socialinių išmokų dydžio (76 Eur) išmoka per mėnesį.

Kiekviena savivaldybė turi teisę mokėti „pagalbos pinigus“ iš savivaldybės biudžeto lėšų, kurių dydis nustatomas kiekvienoje savivaldybėje individualiai.

Globėjas (rūpintojas) – tai asmuo, kuriam įstatymų nustatyta tvarka patikėta likusio be tėvų globos vaiko globa (rūpyba), priežiūra, auklėjimas ir ugdymas, kitų jam tinkamų dvasiškai ir fiziškai augti sąlygų sudarymas ir palaikymas, jo asmeninių, turtinių teisių bei teisėtų interesų gynimas ir atstovavimas jiems. Atkreiptinas dėmesys, kad asmuo, paskirtas vaiko globėju (rūpintoju), įgyja ne tik tam tikras teises, bet ir pareigas – vaiko atstovui pagal įstatymą už pareigų nevykdymą ar netinkamą jų vykdymą, vaiko teisių pažeidimą ar kitokį piktnaudžiavimą savo teisėmis ir pareigomis taikoma įstatymų nustatyta civilinė, administracinė arba baudžiamoji atsakomybė. Taigi, turint pagrįstų prielaidų dėl to, kad vaiko globėjas (rūpintojas) naudoja išmoką ne vaiko interesams, apie tai būtina informuoti VTAS.

MITAS: iš šeimų paimami tik maži vaikai 

Tiesa yra ta, kad ne šeima renkasi vaiką, o vaikui ieškoma globėjo (rūpintojo), kuris galėtų geriausiai tenkinti konkretaus vaiko poreikius ir interesus. Vadovaujantis Civilinio kodekso nuostatomis, nustatant vaiko globą (rūpybą), pirmenybė, atsižvelgiant į vaiko interesus, suteikiama tokia eile: giminaičiams, asmenims, su vaiku susijusiems emociniais ryšiais, vaiko brolį ir (arba) seserį globojančioms (rūpinančioms), įvaikinusioms šeimoms, globėjų (rūpintojų) šeimoms, globos centrui, šeimynoms, vaikų globos institucijoms.

2018 m. liepos-gruodžio mėnesiais antrasis grėsmės lygis buvo nustatytas ir iš nesaugios aplinkos paimta 270 vaikų, kurių amžius 0-3 metai, 149 vaikai – 4-6 metų amžiaus, 155 vaikai – 7-9 metų amžiaus, 312 vaikų – 10-14 metų amžiaus ir 175 vaikai, kuriems 15-17 metų. Taigi, statistiko rodo, kad iš jiems nesaugios aplinkos daugiausiai paimta 10-14 metų amžiaus vaikų. Pažymėtina, jog nustatytų laikinosios globos (rūpybos) atvejų per tą patį ataskaitinį laikotarpį taip pat daugiausiai yra būtent 10-14 metų amžiaus vaikams. Iš nesaugios aplinkos paimti vaikai beveik 50 proc. atvejų apgyvendinami pas giminaičius, 20 proc. – pas asmenis, su kuriais vaikai susiję emociniais ryšiais, likusi dalis vaikų – šeimose, kurios jau yra įvaikinusios ar globoja vaiko brolius/seseris, šeimynose, globos centruose, vaikų globos institucijose, krizių centruose, gydimo įstaigose.

Norėtųsi, kad visi tėvai atsakingai rūpintųsi vaikais ir nesusiklostytų situacijos, kai, kilus pavojui vaiko saugumui, sveikatai ar gyvybei, tenkataikyti kraštutinę priemonę – paimti vaiką iš šeimos ir perkelti į saugią aplinką.

MITAS: iš šeimų paimti vaikai iškart apgyvendinami vaikų globos namuose

Iš tiesų iš nesaugios aplinkos paimtas vaikas dažniausiai (apie 70 proc.) apgyvendinamas vaiko giminaičio ar asmens, su vaiku susijusio emociniais ryšiais, šeimoje (pavyzdžiui, šeimos draugai, kaimynai ar kt.). Visuomet dedamos didelės pastangos rasti tokius asmenis, ir tik jų neradus tėvų globos netekęs vaikas apgyvendinamas šeimynoje arba paslaugas teikiančio budinčio globotojo šeimoje.

Vaikų globos institucijoje vaikas gali būti apgyvendintas tik išimtiniais atvejais, t. y. kai nėra galimybės jo globoti (rūpintis) šeimoje, šeimynoje ar globos centre pas budintį globotoją. Vaiko iki trejų metų globa vaikų globos institucijoje gali trukti ne ilgiau kaip tris mėnesius. Deja, šiuo metu vis dar labai trūksta budinčių globotojų, ypač galinčių priimti tėvų globos netekusius vaikus bet kuriuo paros metu, todėl kartais laikinosios globos (rūpybos) nustatymas institucijoje yra neišvengiamas.

MITAS: Globėju tapti sudėtinga, procedūra yra ilga ir paini

Asmuo, norintis globoti (rūpinti) šeimoje be tėvų globos likusį vaiką, turi kreiptis į gyvenamosios vietos savivaldybės administraciją, kurios darbuotojams padedant, bus pradėta globos (rūpybos) šeimoje procedūra.

Pirmiausia bus vykdomas asmens pradinis įvertinimas. Tarnybos teritorinis skyrius, gavęs Vaiko globos organizavimo nuostatuose nurodytus dokumentus, patikrina, ar asmuo nėra  teismo pripažintas neveiksniu arba ribotai veiksniu šioje srityje, ar asmeniui nebuvo ar nėra apribota tėvų valdžia, ar asmuo nebuvo nušalintas nuo globėjo (rūpintojo) pareigų, ar asmuo neserga ligomis, kurioms esant negali globoti (rūpinti) vaiko, patikrina, ar asmuo nėra teistas už tam tikras nustatytas nusikalstamas veikas, neatsižvelgiant į tai, ar teistumas yra išnykęs, ar panaikintas įstatymų nustatyta tvarka.

Tarnybos teritoriniam skyriui atlikus asmens pradinį vertinimą ir priėmus teigiamą sprendimą, asmuo nukreipiamas į savivaldybės teritorijoje veikiantį Globos centrą dėl mokymų ir jo pasirengimo vaiko globai (rūpybai) patikrinimo pagal Globėjų (rūpintojų), budinčių globotojų, įtėvių, bendruomeninių vaikų globos namų darbuotojų mokymo ir konsultavimo (GIMK) programą ir išvados parengimo.

Mokymai privalomi kiekvienam fiziniam asmeniui, norinčiam tapti vaiko globėju (rūpintoju), dėl kurio teigiamo pradinio įvertinimo priimtas Tarnybos teritorinio skyriaus sprendimas, ir jo sutuoktiniui ar bendrai gyvenančiam (neįregistravus santuokos) asmeniui. Pastebėtina, kad vaiko artimiesiems giminaičiams (seneliams, broliams, seserims) mokymai yra rekomenduojami, tačiau neprivalomi. 

Pabaigus mokymus, jų organizatorius įvertina, ar asmuo tikrai yra pasiruošęs globoti (rūpintis) tėvų globos netekusį vaiką. Atkreiptinas dėmesys, jog tik gavus teigiamą išvadą apie pasirengimą globoti (rūpinti) vaiką, asmuo gali būti skiriamas globėju (rūpintoju). Globėjų (rūpintojų) mokymai trunka 3 mėnesius, o visa pasirengimo jais tapti procedūra – apie 4,5 mėnesius nuo dokumentų pateikimo.

MITAS: Globėjai (rūpintojai) nesirūpina, neprižiūri savo globotinių (rūpintinių), nelaiko savo šeimos nariais

GIMK mokymų programa, kurioje dalyvauja asmenys, siekiantys tapti vaiko globėjais (rūpintojais) ar įtėviais, sudaro galimybes būsimiems globėjams (rūpintojams) ar įtėviams atskleisti savo gebėjimus, požiūrius, nuostatas, galimybes bei lūkesčius priimant sprendimą tapti vaiko globėju (rūpintoju) ar įtėviu. Atkreiptinas dėmesys, kad asmens pasirengimas vaiko globai (rūpybai) ar įvaikinimui vertinamas pagal penkis GIMK programos nustatytus gebėjimus vertinant asmens ir  šeimos motyvus ir gebėjimus  tapti vaiko globėju (rūpintoju) ar įtėviu ir tuo pagrindu yra rengiama minėta išvada.

Vaiko globą (rūpybą) prižiūri valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija, t. y. Tarnyba. Tarnyba, vykdydama vaiko globos (rūpybos) priežiūrą, bendradarbiauja su savivaldybės administracija, globos centru, kitomis valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis, nevyriausybinėmis organizacijomis, dirbančiomis vaiko teisių apsaugos srityje.

Globėjas (rūpintojas) gali būti teismo nutartimi atleistas nuo pareigų atlikimo, jeigu jų negali atlikti dėl savo ar artimųjų giminaičių ligos, savo turtinės padėties pablogėjimo ar dėl kitų svarbių priežasčių.

Globėjas (rūpintojas), kuris netinkamai atlieka pareigas, neužtikrina globojamo vaiko teisių ir interesų apsaugos, naudojasi savo teisėmis savanaudiškais tikslais, gali būti teismo nutartimi nušalintas nuo globėjo (rūpintojo) pareigų.

Pažymėtina, kad nuo 2018 m. kiekvienoje savivaldybėje veikia Globos centrai, kurie organizuoja ir teikia pagalbą ir paslaugas globojamiems (rūpinamiems) vaikams ir jų globėjams (rūpintojams) bei įtėviams. Kiekvienas vaiko globėjas (rūpintojas) ar įtėvis, šeimynos dalyvis turi galimybę kreiptis į globos centrą pagal gyvenamąją vietą ir gauti reikiamas paslaugas. Tikėtina, kad kuo ankščiau bus organizuota reikiama pagalba, tuo didesnė tikimybė, kad vaiko sunkumai bus išspręsti greičiau ir efektyviau.

MITAS: Globos centrai yra Vaikų  globos namai  

Vis dar gajus mitas, kad Globos centras yra tolygus Vaikų globos namams. Iš tikrųjų Globos centras tuo ir skiriasi nuo vaikų globos namų, kad globojami (rūpinami) vaikai yra prižiūrimi budinčių globotojų šeimose, todėl prižiūrimo vaiko budinčių globotojų šeimoje faktinė gyvenamoji vieta negali sutapti su Globos centro adresu.

Globos centras tėvų globos netekusiam vaikui ieško jo poreikius atitinkančio globėjo (rūpintojo), kartu dalyvauja atvejo vadybos procese, kai siekiama vaiką grąžinti į tėvų šeimą ir/ar nesant galimybei grįžti į tėvų šeimą ieškomi galimi nuolatiniai vaiko globėjai (rūpintojai).

Taip pat globos centras rūpinasi konkrečioje savivaldybėje gyvenančiais globojamais (rūpinamais) ar įvaikintais vaikais bei jų  globėjais (rūpintojais), įtėviais, šeimynomis, kad jiems būtų prieinama ir suteikiama reikalinga konsultacinė, psichosocialinė, teisinė ir kita pagalba.

Be to, globos centras organizuoja mokymus pagal GIMK programą asmenims, ketinantiems tapti vaiko globėjais (rūpintojais), įtėviais, budinčiais globotojais ar šeimynų dalyviais.

 

Ankstesnis 1 2 Sekantis
X