Naujienos

Su vaiku kalbėti apie teises ir pareigas niekada ne per anksti

„Kalbėti apie teises, pareigas, pagarbą kitam, toleranciją kartais gali būti per vėlu, bet niekada – per anksti“, – sakė Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Panevėžio apskrities skyriaus (VTAS) vedėja Žaneta Ginaitė pabrėždama, kad svarbiausia rasti tinkamą bendravimo su vaikais formą. Ikimokyklinio amžiaus vaikų susitikimas su vaiko teisių gynėjais Panevėžio lopšelyje-darželyje „Žvaigždutė“ išaugo į piešinių konkursą „Vaikų teisės ir pareigos“.

Panevėžio ikimokyklinio ugdymo įstaigos sienas papuošė 33 mažųjų piešiniai. „Ši paroda ir piešinių konkursas gimė po to, kai mūsų darželyje vaikams pamokėlę pravedė vaiko teisių gynėjai. Ypač priešmokyklinio amžiaus vaikams, po šio susitikimo, kilo daug įvairių klausimų, kas gi yra tos pareigos ir kokios vaikų teisės. Susitikimas paskatino ne tik darželyje, bet ir namuose su vaikais diskutuoti šiomis temomis, o iš to gimė ne vien naujos žinios, bet ir spalvingi piešiniai“, – pasakojo lopšelio-darželio logopedė Kristina Šulskytė.

Direktoriaus pavaduotoja ugdymui Laimutė Petrauskienė sako, kad  būdami socialioj aplinkoj, kolektyve vaikai turi jausti, kaip jie gali ir turi elgtis, kokie santykiai turi būti su suaugusiais ir su draugais. „Kartais išlenda vaikų elgesio problemos, nepagarba kitam, tad specialistų apsilankymas dar kartą paskatino ieškoti metodų, žaidimų formų, kaip su tokio amžiaus vaikais ne tik pakalbėti ir jiems paaiškinti, kas yra kas, bet ir kaip pamokyti juos tinkamai elgtis“, – sakė pavaduotoja.

Vaiko teisių apsaugos specialistai pasiruošę bendrauti su visais vaikais: ir mažiausiais, ir vyresniais. „Esame atviri ir nusiteikę vaikams papasakoti ne tik apie teises ar pareigas, bet ir apie patyčių prevencijos svarbą, smurto netoleravimą. Vaikai – mūsų ateitis, todėl privalome juos šviesti ir ugdyti, svarbiausia, surasti jų amžiui tinkamą formą kalbėti apie tai“, - sakė Panevėžio apskrities VTAS vedėja.

 Piešinių konkurse „Vaikų teisės ir pareigos“ dalyvavusiems vaikams Panevėžio apskrities VTAS vedėja kartu su patarėju Panevėžio mieste Dovaru Nevardauskiu įteikė saldžias dovanėles primenančias, kad vaikas turi teisę mokytis ir vystyti talentus. O gražiausių piešinių autoriais pripažinti šešiamečiai Gabrielė ir Vitas bei ketverių Sofija.

Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 30-metį pažymėjo pirmasis „Vaikų forumas“

Lapkričio 20 d. – Tarptautinės vaikų bei Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos dieną Socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis perdavė simbolinį mikrofoną „Vaikų forumo“ dalyviams. „Dabar jūsų laikas padiskutuoti jums svarbiomis problemomis“, – palinkėjo ministras. Taip prasidėjo pirmasis „Vaikų forumas“, skirtas JT Vaiko teisių konvencijos 30-mečiui paminėti. 

 

„Kodėl mums, jauniems žmonėms, trykštantiems energija, yra tokia svarbi Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija? Nes tai yra dokumentas, ginantis MŪSŲ, vaikų teises. Mūsų teises į švietimą, į vystymąsi, į asmeninę nuomonę ir augimą ramioje aplinkoje. O svarbiausia – ginantis teisę į laisvę. Laisvė yra pagrindinis kelias į galimybes – galimybes kurti, analizuoti bei veikti, ką tik nori“, – tokiais žodžiais savo pasisakymą pradėjo LMS jaunimo politikos koordinatorė Simona Statauskaitė. 

Socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis priminė renginio dalyviams, jog Lietuva yra viena iš 74 valstybių, kuri uždraudė visų formų smurtą prieš vaikus. 

„Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija apima visus vaiko gyvenimo aspektus ir išdėsto pilietines, politines, ekonomines, socialines ir kultūrines teises, priklausančias visiems pasaulio vaikams. Iš esmės, tai gairės pasaulio valstybėms, ką jos turi daryti norėdamos užtikrinti geriausias sąlygas vaikams“, – pažymėjo ministras L. Kukuraitis.

Ministras pabrėžė, kad žvelgiant iš Lietuvos  taško, yra keletas svarbiausių tikslų, kurių turime siekti visomis išgalėmis: visiškai išgyvendinti smurtą ir patyčias prieš vaikus – tiek namie, tiek viešoje erdvėje, padėti suaugusiems, kurie nemoka bendrauti su vaikais be smurto ar užgauliojimų, reikšmingai sumažinti vaikų skurdą.

 

Pasak Jungtinių Tautų vaiko teisių komiteto atstovo Bragi Gudbrandsson, trisdešimt konvencijos istorijos metų įrodė, kad jie nenuėjo veltui ir įdėtas darbas atsipirko su kaupu. Neabejotinai, ryškiausias konvencijos pasiekimas – iš esmės pasikeitęs suvokimas, kad vaikai turi žmogaus teises. 

„Tiesą sakant, „esminės permainos“ vyksta periodiškai. Tą puikiai iliustruoja įsitikinimas, kad Žemė yra visatos centras, užleidęs vietą visiškai priešingam supratimui įrodžius, kad Žemė nėra įsitvirtinusi vienoje fiksuotoje vietoje, bet juda aplink Saulę. Ši esminė permaina neįvyko per naktį ir jai buvo sulaukta didelio pasipriešinimo. Po Vaiko teisių konvencijos patvirtinimo buvusi esminė permaina neigė požiūrį, kad vaikas, geriausiu atveju, yra rūpinimosi ir priežiūros reikalaujantis objektas, kuris dar tik tampa žmogumi, kad jis – savo tėvų atžala ir nuosavybė. Naujoji konvencijos paradigma – permaina, teigianti, jog vaikas jau šiandien yra visavertis žmogus. Vaikas yra savarankiškas asmuo su savo poreikiais, interesais ir teisėmis, kurias reikia pripažinti, vertinti, įgyvendinti, gerbti ir ginti“, – pažymėjo Jungtinių tautų atstovas. 

 

Vaikai sudalyvavo ir Vyriausybės posėdyje, kuriame buvo svarstyta ir pritarta siūlymui 2020 metus Seimui skelbti Vaikų emocinės gerovės metais. Svarstant šį klausimą buvo kreiptasi nuomonės ir į pačius „Vaikų forumo“ dalyvius.

„Negalime be vaikų nuspręsti, kas jiems yra geriausia bei svarbiausia. Turime išgirsti ir jų nuomonę šiais klausimais“, – posėdžio metu paminėjo Energetikos ministras Žygimantas Vaičiūnas, laikinai pavaduojantis Ministrą Pirmininką.


„Vaikų forumas“ pratęstas LRT studijoje, kurioje vaikai debatuos jų kartai ir pasauliui aktualiomis temomis – aplinkosauga ir klimato kaita, vaikui draugiška mokykla, saugus internetas, savęs pažinimas ir emocinė sveikata. Šios temos supa juos kiekvieną dieną, tad visuomenei labai svarbu suprasti, kaip jie jaučiasi, ką mano ir ką norėtų keisti tam tikrose gyvenimo srityse. 

 

Vaiko teisių konvencija – tai 1989 metais Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje priimtas pagrindinis dokumentas, kuriuo remiantis užtikrinamos vaiko teisės ir siekiama, kad visi pasaulio vaikai turėtų laimingą vaikystę.

Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija sudaryta iš 54 straipsnių, kurie apima visus vaiko gyvenimo aspektus ir išdėsto pilietines, politines, ekonomines, socialines ir kultūrines teises, priklausančias visiems pasaulio vaikams. Dokumente taip pat nurodoma, kaip suaugusieji ir šalių vyriausybės turi bendradarbiauti, siekdami užtikrinti, kad visi vaikai galėtų šiomis teisėmis nevaržomai naudotis. 

Joje įtvirtinta, kad „kiekvienas vaikas – nepaisant jo rasės, lyties, religijos, kalbos, sugebėjimų ar bet kokio kito aspekto – turi savo teises.“

 

Pirmajį „Vaikų forumą“ iniciavo Socialinės apsaugos ir darbo ministerija ir Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie SADM.

 Įrašą galima rasti www.lrt.lt/mediateka arba Tarnybos Facebook paskyroje.

Pasaulinę smurto prieš vaikus prevencijos dieną – ryškus priminimas iš vaiko teisių gynėjų

Lapkričio 19-oji – Pasaulinė smurto prieš vaikus prevencijos diena, dar kitaip vadinama Geltonojo kaspino diena. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos specialistai skirtinguose šalies miestuose šią dieną minėjo siekdami atkreipti visuomenės dėmesį dėl smurto prevencijos ne skambiomis frazėmis ar informaciniais lankstinukais, o gyvais pokalbiais su žmonėmis, sutiktais pagrindinėse miestų gatvėse. Šios akcijos metu buvo išdalinta beveik 500 geltonų balionų, kurių kiekvienas tapo ryškiu priminimu, jog visuomenė privalo netoleruoti agresijos ir nei vienas vaikas neturi patirti smurto.

„Šiandien išėjome į pagrindines miestų gatves garsiai kalbėti apie vieną aktualiausių nūdienos problemų – smurtą. Nors pasaulyje nepakantumas įvairioms šio reiškinio formoms auga, deja, smurtas, ne tik fizinis, bet ir psichologinis, vis dar kasdien skaudžiai paliečia jautriausią mūsų visuomenės dalį – vaikus. Šia akcija mes siekėme atkreipti visuomenės dėmesį į smurto prieš vaikus prevenciją, kuri taptų ne tik gražiais norais, bet ir realia drąsa veikti, netylėti, apsaugoti, padėti silpnesniam už save“, – teigė Kauno miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus vyresnioji patarėja Diana Raimonda Barauskienė.

Vaiko teisių apsaugos skyrių specialistai, įteikdami sutiktiesiems po geltoną balioną, teiravosi, kaip jie vertina šią problemą: „ar patiems teko patirti smurtą?“, „kaip elgtųsi matydami smurtaujantį ar nuo smurto kenčiantį asmenį?“, „ar geba atpažinti smurto požymius?“, „ar žino, kaip apsaugoti nuo smurto vaikus ir kur kreiptis reikalingos pagalbos?“, „ar išdrįstų netylėti ir pranešti apie nepilnamečių patiriamą smurtą policijai ir vaiko teisių apsaugos specialistams?“.

Dauguma sutiktų miestelėnų nuoširdžiai džiaugėsi vaiko teisių apsaugos specialistų vykdoma iniciatyva. Dažnas nedvejodamas atsakė, jog pastebėjęs smurtą prieš vaiką nedelsiant kreiptųsi į policiją ar vaiko teisių apsaugos skyrius.

„Visą gyvenimą dirbau darbą, susijusį su vaikais. Labai juos myliu ir jokiu būdu negalėčiau nuskriausti. Ačiū, kad kalbat su visuomene šia tema, tai išties reikšminga“, – sakė viena iš sutiktųjų Kauno Laisvės alėjoje.

Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme nurodomos kelios smurto formos: fizinis, psichologinis, seksualinis smurtas bei vaiko nepriežiūra. Fizinis smurtas apibūdinamas kaip tyčinis veiksmas ar veiksmai prieš vaikus, taip pat fizinės bausmės. Psichologinis smurtas – tyčinis sistemingas vaiko teisės į identiškumą pažeidinėjimas, vaiko žeminimas, patyčios, gąsdinimas, vaiko normaliai raidai būtinos veiklos trikdymas, asocialaus elegesio skatinimas. Seksualinis smurtas – tyčiniai nusikaltimai, tokie kaip išžaginimas, seksualinis prievartavimas, privertimas lytiškai santykiauti, lytinės aistros tenkinimas, seksualinis priekabiavimas. Smurtu įvardijama ir vaiko nepriežiūra, kuri reiškia nuolatinį vaikui būtinų fizinių, emocinių ir socialinių poreikių netenkinimą ar aplaidų tenkinimą.

Gana įprasta smurtu laikyti tik fizinio skausmo sukėlimą, bet daugelis vaikų nuolat kenčia ir kitas smurto rūšis. Vaiko teises ginantys specialistai įvardija, jog nubrozdinimai ir įdrėskimai ant vaiko kūno, pasikeitęs jo elgesys, sutrikusi fizinė, emocinė ar psichologinė raida, suprastėjusi sveikata, neužtikrinami emociniai ir fiziniai vaiko poreikiai gali būti lengviausiai atpažįstami patiriamo smurto požymiai.

Tarnybos specialistai ragina piliečius nelikti abejingais vaikų kenčiamai agresijai ir prievartai bei primena, jog bet kokį įtarimą dėl smurto prieš vaikus reikėtų vertinti  rimtai ir atsakingai, nedelsiant informuojant apie konkrečius atvejus vaiko teisių apsaugos specialistus arba policijos pareigūnus.

Sužinojus apie smurtą prieš vaiką, reikia pranešti bendruoju pagalbos telefonu 112. Psichologinę (emocinę) pagalbą galima gauti paskambinus į „Vaikų liniją“ telefonu 116111 . Teritorinių vaiko teisių apsaugos skyrių specialistai reaguoja ir vertina kiekvieną pranešimą, apie galimą vaiko teisių pažeidimą, įskaitant ir bet kurios formos smurtą.

 

Vaikas bėga iš namų: bausti ar padėti?

Rodos, šeimai nieko netrūksta, bet staiga žinia lyg iš giedro dangaus – vaikas pabėgo iš namų. Kodėl vaikas, paauglys taip elgiasi, ką savo elgesiu nori pasakyti, ar vaikai bėga iš namų, kuriuose gera, kaip tėvai turėtų elgtis vaikui sugrįžus? Į šiuos ir kitus klausimus atsako Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus vyriausioji specialistė, mobilios komandos psichologė Eglė Belanoškienė.

Tai kodėl vaikai bėga iš namų?

Vaikai bėga iš namų, jei juose yra problemų ir nežinoma, kaip jas tinkamai spręsti. Žmogaus elgesys turi tikslą – kam nors priklausyti. Mums, kaip socialioms būtybėms, svarbu jausti, kad esame mylimi, reikalingi, kad mes rūpime. Iš pradžių norime būti patys svarbiausi tėvams, vėliau draugams ir t. t. Vaikui labai svarbu, kad šeimoje jis jaustųsi visavertis šeimos narys: būtų išgirstas, turėtų galimybę išsakyti savo nuomonę, galėtų patenkinti poreikius. Dažniausiai iš namų bėga paaugliai, nes šiame laikotarpyje viskas stipriai keičiasi ne tik biologiniame lygmenyje, bet ir socialiniame, – atsiranda noras atrasti save, priešintis tėvų diegiamoms vertybėms, lūkesčiams.

Sakote, kad bėgantys iš namų vaikai nesijaučia mylimi, vertinami, išgirsti?

Būtent. Ir tai gali būti dėl kelių priežasčių. Jeigu šeimoje vyrauja autoritarinis auklėjimas, kai vaikų nuomonės nepaisoma, namuose tvyro emocinė įtampa, įsakinėjimai, baudimai ir draudimai. Tokiuose namuose negera būti, jaučiama nuolatinė įtampa, baimė būti nubaustam. Kitas atvejis – kai namuose vyrauja liberalus auklėjimo stilius, t. y. kai nėra taisyklių, ribų arba ribos neaiškios, o taisyklės besikeičiančios. Tokiu atveju vaikui sukeliama sumaištis ir nežinomybė, pavyzdžiui, ši taisyklė dar galioja ar nebe, ar taip pasielgęs, būsiu nubaustas, ar niekas nereaguos. Vaikui svarbu aiškiai žinoti, kas bus, kai jis pasielgs vienaip arba kitaip. Trečia, vaiką iš namų skatina bėgti ir per didelė globa ar,  priešingai, nepriežiūra. Be to, dažnai prie visų aukščiau išvardytų priežasčių prisideda kažkuri smurto forma: fizinis, psichologinis, seksualinis ar nepriežiūra, kai vaikas arba pats tampa smurto auka, arba smurto liudininku.

Tarsi savaime suprantama, kodėl vaikai bėga ir namų, kuriuose girtaujama, smurtaujama ir pan., bet kodėl vaikai bėga iš namų, kurie iš šalies atrodo „geri“ namai?

Net ir „geruose“ namuose tėvai pamiršta, kad paauglys nebe mažylis ir su juo reikia tartis, o ne jam įsakinėti. Iš pažiūros „geruose namuose“ gali būti labai griežtos taisyklės, įsakmus balso tonas, – tai  paauglius skatina priešintis ir ieškoti meilės bei švelnumo už namų ribų. Abejingumas vaikų elgesiui, visko leidimas, taisyklių ir ribų nebuvimas arba laisvo laiko leidimas atskirai, bendravimas akis nudelbus į telefoną ar planšetę vaikams gali siųsti žinią, kad tėvams jie nerūpi. Ką daro paauglys? Ieško bendraminčių grupės, kurioje visi jo poreikiai bus patenkinti.

Taigi, svarbu suprasti, kad vaikai iš namų bėga ne todėl, kad namai skurdžiai įrengti, mažo ploto ar panašiai, o todėl, kad namuose, visų pirma, nepatenkinami jų emociniai poreikiai. Trumpai tariant, iš namų gali bėgti bet kuris vaikas, kuris neturi tinkamų įgūdžių, kaip elgtis stresinėje situacijoje ar spręsti problemas.    

Ką vaikai savo bėgimu nori mums, suaugusiems (tėvams), pasakyti?

Vaikui, kuris jaučia tėvų meilės, šilumos, dėmesio stoką, bėgimas iš namų yra vienas iš problemų sprendimo variantų. Tokiu elgesiu vaikas siunčia tėvams žinią, kad jam trūksta dėmesio, meilės, supratimo, leidimo būti savarankiškesniam. Vaikas nori rūpėti, jausti, kad yra laukiamas, išgirstas ir mylimas.

Nors šiais laikais emociniam intelektui skiriama vis daugiau dėmesio (įvairios emocinio intelekto lavinimo, ugdymo programos), tačiau dažnoje šeimoje nemokama kalbėti apie emocijas, tinkamai reikšti ir, svarbiausia, tinkamai į jas reaguoti. Taigi, tėvai, nemokantys valdyti ir reikšti emocijų, to negalės išmokyti ir savo vaikų. Vaikas, neišmokęs išreikšti savo emocijų, negali tėvams aiškiai įvardyti, kad „esu nusivylęs, nes tu nuolat neturi man laiko“, „man pikta, mama, kad pavargusi tu pyktį ir liūdesį išlieji ant manęs“ ir t. t. Todėl vienas iš būdų, kaip pasakyti tėvams, jog „man yra blogai“, – bėgimas iš namų. Kitas aspektas, kad vaikams dar trūksta bendravimo, konfliktų sprendimo, streso valdymo įgūdžių. Todėl paaugliui, kuris sunkumus dažnu atveju sprendžia spontaniškai ir emocionaliai, bėgimas iš namų gali pasirodyti gera išeitimi. 

Ar pasitaiko, kad vaikai išeina iš namų, kuriuose buvo geras ryšys bent su vienu iš tėvų ar bent su vienu artimu suaugusiuoju?

Taip. Tuomet kyla klausimas, o kodėl su kitu artimuoju vaiko ryšys yra prastas? Kokie tėvų tarpusavio santykiai? Būna atvejų, kai vaikas sutaria su vienu iš tėvų ir nuolat konfliktuoja su kitu. Tokiu atveju namuose taip pat būna slogi atmosfera, nes tėvai gali pyktis tarpusavyje dėl atsakomybių pasidalijimo, elgesio ir bendravimo su vaiku bei auklėjimo stiliaus skirtumų: kai vienas atliepia vaiko poreikius, o kitas mano, kad tai daryti kvaila arba tai laiko nuolaidžiavimu vaikui. Artimas vaiko ryšys su vienu iš tėvų nesuteikia pasitenkinimo, jei tėvai smurtauja vienas prieš kitą, namuose jaučiama nuolatinė psichologinė įtampa. Todėl vaikas bando pabėgti nuo smurto, įtampos, nedarnos.

Kokio amžiaus vaikai dažniausiai pabėga?

Dažniausi pabėgimai iš namų prasideda paauglystėje, kai vyksta daug spontaniškų ir neapgalvotų poelgių, pasidavimų akimirkos nuotaikai. Savo darbe susiduriame su bėgančiais 12-14 metų paaugliais, kuomet bėgimai yra aktyviausi. Yra atvejų, kai pabėga 8-9 metų vaikai, tačiau jaunesnio amžiaus vaikų bėgimas labiau panašus į žaidimą, kai norima pasislėpti, kad jų ieškotų.

Kur dažniausiai eina vaikai, nusprendę pabėgti?

Kaip minėjau, dažniausiai pabėgimai vyksta paauglystėje, kai vaikas laikinai atitolsta nuo savo tėvų, taip bandydamas pažinti save, atsakyti į klausimą “Kas aš?”. Tuo metu bendraamžių daroma įtaka sustiprėja ir pirmenybę paaugliai pradeda teikti tai grupei, kurioje jie jaučiasi geriausiai. Rodoma pagarba, pripažinimas, reikalingumo jausmas, galų gale meilė pavergia paauglio protą ir įtraukia į panašaus likimo jaunuolių grupę. Tokių bendraminčių galima rasti sporto, teatro būrelyje, bet gali būti ir apleistuose pastatuose, kitaip vadinamose landynėse, sodo nameliuose, apleistuose pastatuose, vasarą tėvų paliktuose butuose, kur pagrindinis tarpusavio bendravimas dažnai vyksta vartojant alkoholį, narkotikus ar užsiimant atsitiktiniais ir nesaugiais lytiniais santykiais. Tuo laikotarpiu bendraminčių nuomonė tampa svarbesnė už bet kokį logišką tėvų aiškinimą ir argumentus. Taigi, paauglys eina ten, kur jo draugai ir bendraminčiai. Ypatingai populiaru būriuotis didžiuosiuose prekybos centruose, kuriuose vaikai gauna nemokamą internetą (kas jiems yra labai svarbu) ir šiltai gali praleisti ištisas dienas.

Pasitaiko, kad pabėgusį, o vėliau – policijos surastą vaiką tėvai turi pasiimti iš policijos komisariato. O jeigu tėvai atsisako vaiką pasiimti motyvuodami tuo, kad tegu pasimoko iš savo elgesio? Kas toliau?

Kai kuriems tėvams vaiko pabėgimas iš namų tampa didele krize, kurią bandoma spręsti keičiant gyvenimo būdą: išsivaduojama iš priklausomybės liūno, smurtinės aplinkos, perkainojamos vertybės. Pasitaiko ir tokių atvejų, kai tėvai mano, kad vaiką nubaus nekreipdami dėmesio, palikdami policijos žiniai ar nedėdami pastangų dėl jo grįžimo į šeimą. Taip bandoma jį pamokyti. Deja, toks elgesys dar labiau atitolina jų ir vaiko santykius, suardo paskutinius dar likusius emocinius ryšius. Tokiu atveju policija kreipiasi į vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistus, kurie bendrauja su vaiku, tėvais, vertina vaiko situaciją šeimoje, galimybes vaikui grįžti į šeimą ar laikiną apgyvendinimą saugioje aplinkoje, kurioje bus tinkamai pasirūpinta vaiko fiziniais ir emociniais poreikiais. Tėvai turėtų suprasti, kad vaikas ar paauglys dar neturi tinkamų problemų sprendimo įgūdžių ir savo bėdas sprendžia taip, kaip supranta, t. y. neįvertinęs rizikos, pasekmių.

Kaip reikėtų elgtis, kalbėtis su vaiku, kai jis grįžta į namus?

Pirmiausia reikėtų pasidžiaugti, kad jis grįžo gyvas ir sveikas, ir tuo pasidalinti su vaiku. Vaikui reikia parodyti, kad jis yra laukiamas ir mylimas, nesvarbu, kokią kvailystę iškrėtė. Dažnai belaukdami vaikų, tėvai nerimauja, pyksta ir, vaikui grįžus namo, išlieja visas susikaupusias emocijas, baudžia arba visiškai nesikalba. To nereikėtų daryti, nes vaikas, bėgdmas iš namų, tėvams pasiunčia žinutę, kad kažkas namuose ir jų santykiuose yra negerai. Grįžęs namo ir sulaukęs iš tėvų vien priekaištų ir bausmių, vaikas tik dar kartą įsitikina, kad čia jo niekas nelaukia. Grįžus pabėgusiam vaikui į namus, su juo reikėtų nuoširdžiai, ramiai pasikalbėti, jį išklausyti ir IŠGIRSTI bei bandyti rasti bendrą sutarimą, kuris būtų tinkamas visiems šeimos nariams. Svarbu išsiaiškinti kartu su vaiku jo bėgimo priežastis ir ieškoti tinkamų sprendimų. Pasitaiko atvejų, kai šeimoje, kurioje paaugliai ne kartą yra pabėgę, kalbėtis vienam su kitu yra nebeįmanoma, tokiu atveju galima pasitelkti šeimos mediatoriaus, psichologo pagalbą.

Psichologo rekomendacijos tėvams:

Kad vaikas augtų psichologiškai sveikas ir laimingas, jis turi jaustis saugiai, palaikyti artimus ryšius su kitais, galimybę realizuoti save, būti priimtas ir mylimas.

Pirmiausia nuo mažų dienų namuose turi būti aiškios taisyklės, ribos ir visiems žinomos pasekmės už taisyklių nesilaikymą. Tėvai turėtų atsakingai ir sąžiningai laikytis duoto žodžio, pažadų, leisti vaikams pasirinkti sprendimo galimybes ir už savo pasirinkimą pajusti pasekmes.

Vaiką reikia drąsinti už jo pastangas, gebėjimus, rodomą savarankiškumą. Drąsinimas yra dovana už pastangas ir tobulėjimą. Jis moko vertinti save tokį, koks esi, įgalina imtis veiklos, pasitikėti savimi.

Labai svarbu su vaiku kalbėtis ir ypač jo klausytis. Kaip tai daryti? Taip, kaip darote su savo draugais, draugėmis. Juk draugei pasakius apie padarytą kvailystę ar jai netinkamai pasielgus, jos neapšaukiate, nemušate ir juo labiau neišvarote. Todėl pokalbis su vaiku turėtų būti tarsi su draugu – pagarbus.

Sudarykite vaikui sąlygas parodyti, ką jis gali ir sugeba, leiskite būti savarankiškam, atliekant mažus dalykus, kurie vėliau didėja. Nuo pat mažų dienų mokydami vaikus prisiimti atsakomybę, atsakyti už savo veiksmus, ilgainiui pamatysite, kad tai taps norma. 

Turiningas laisvalaikio leidimas kartu, vaiko įtraukimas į šeimos veiklą, didina jausmą, kad jis reikalingas, suprastas, vertinamas. Tuomet būti su tėvais smagu ir gera. Įdomus laiko leidimas kartu, leidžia suprasti, kad vaikas yra svarbi šeimos dalis.

Saugumo ir pasitikėjimo vaiku suteikia jo draugų pažinojimas. Tėvai turėtų bendrauti su jais, sudaryti sąlygas draugams svečiuotis namuose, kartais leisti laisvalaikį kartu. Taip tėvai žinos, kokioje aplinkoje būna vaikas, kuo domisi ir kuo gyvena jo amžiaus vaikai. 

 

Vilniaus apskrities VTAS vedėja: glaudus įstaigų bendradarbiavimas Trakuose lemia tai, kad rečiau pažeidžiamos vaiko teisės

Vilniaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Silva Lukoševičienė tarpinstituciniame pasitarime Trakuose sakė, kad glaudus įstaigų bendradarbiavimas šiame rajone galimai ir lemia tai, kad vaiko teisių pažeidimų skaičius, lyginant su bendru vaikų skaičiumi Trakų rajone, šioje savivaldybėje yra vienas žemiausių Vilniaus apskrityje.

„Nuo 2018 m. liepos 1 dienos, t. y. vaiko teisių apsaugos sistemos centralizacijos, iki 2019 m. spalio 30 dienos Trakų rajono savivaldybėje gauta 410 pranešimų apie galimus vaiko teisių pažeidimus. Iš šio skaičiaus daugiau nei pusei vaikų (232 vaikams) grėsmės lygis vertintas, bet nenustatytas. Per minėtą laikotarpį iš nesaugios aplinkos paimtas 41 vaikas, o 20 iš jų jau grįžo į savo šeimas“, – pasitarimą pradėjo S. Lukoševičienė.

Pasak VTAS vedėjos, svarbu ir toliau teikti kokybiškas paslaugas šeimoms, nes tik tuomet, kai tėvai gaus jiems reikalingą pagalbą operatyviai, vaikai turės galimybę augti savo biologinėje šeimoje. „Siekiame, kad kuo mažiau vaikų gyventų jiems nesaugioje aplinkoje, kad kuo mažiau iš šeimos patektų į globą“, – sakė S. Lukoševičienė.

Pasitarimo dalyviams S. Lukoševičienė pristatė Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pakeitimus, įsigaliosiančius nuo 2020 metų pradžios, išskiriant reikšmingus teisinio reglamentavimo pokyčius vaiko teisių apsaugos sistemoje. Pagrindinė naujiena – įstatyme atsisakoma grėsmės vaikui lygių ir pereinama prie šeimos ir vaiko poreikių (situacijos) vertinimo – po 2020 m. sausio 1 d. atsiras pagalbos šeimai poreikis ir vaiko apsaugos poreikio sąvokos. Pirmuoju atveju šeimai bus teikiama pagalba, antruoju – bus stengiamasi laipsniškai užtikrinti vaiko saugumą pirmiausia išnaudojant vaiko giminaičių pagalbą.

Atsakydama į susirinkusiųjų klausimą, kada įmanomas vaiko paėmimas iš atstovų pagal įstatymą, VTAS vedėja sakė, kad tuomet, kai tėvai, globėjai (rūpintojai) nepriima siūlymo taikyti laikinos vaiko priežiūros ar laikino apgyvendinimo: „Įstatymo pakeitimuose užfiksuota vaiko prigimtinė teisė augti biologinėje šeimoje ir išsaugoti giminystės ryšius, jeigu tai neprieštarauja vaiko interesams. Tai reiškia, kad vaikų ir tėvų atskyrimas galimas tik kraštutiniu atveju, kai: tai neišvengiama ir būtina, nes norima apsaugoti vaiką nuo realaus pavojaus jo fiziniam ir psichiniam saugumui, sveikatai ir gyvybei; siekiama išvengti reikšmingos žalos atsiradimo vaiko sveikatai ar tiesiog nėra galimybių kitais būdais apsaugoti vaiką“, – informavo VTAS vedėja.

S. Lukoševičienė informavo, kad nuo kitų metų sausio 1 d. atsiranda patikslinimų, pakeitimų kalbant apie smurto sąvoką: „Smurtas prieš vaiką ir fizinės bausmės buvo ir yra negalimi. Psichologinis smurtas įeina į smurto sąvoką, bet patikslinama, kad psichologiniu smurtu nelaikomas tinkamas ir pagrįstas vaiko žinių ir gebėjimų vertinimas bei kiti vaiko normalios raidos vystymuisi įvertinti skirti veiksmai. Nepriežiūra taip pat įeina į smurto sąvoką, bet patikslinama, kad skurdas dėl objektyvių priežasčių negali būti laikomas nepriežiūra“.

„Taip pat nuo kitų metų teritoriniam vaiko teisių apsaugos skyriui kreipiantis į teismą su prašymu dėl leidimo paimti vaiką iš jo įstatyminio atstovo išdavimo, nepriklausomai nuo pajamų, valstybė garantuos tėvams, iš kurių buvo paimtas vaikas, nemokamą advokato pagalbą atstovavimui teisme“, – S. Lukoševičienė pristatė šiuos ir kitus svarbius pokyčius, kurie bus taikomi nuo 2020 metų pradžios.

VTAS Trakų rajone patarėja Alina Kuleš, pristatydama vaiko teisių apsaugos situaciją Trakų rajone, informavo, kad šiuo metu Šeimos krizių centre yra 8 vietos, tačiau visos jos yra užimtos, todėl reikėtų pagalvoti apie šio centro išplėtimą, – tai bus ypač aktualu nuo kitų metu įsigaliojus įstatymų pakeitimams dėl šeimų, kurios susiduria su sunkumais, apgyvendinimo.

Patarėja A. Kuleš taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad jau ilgą laiką Trakų rajone itin mažai pranešimų apie galimus vaiko teisių pažeidimus gaunama iš ugdymo ir gydymo įstaigų. Iškeltas klausimas, ar iš tiesų minėtų įstaigų darbuotojai laiku ir tinkamai informuoja apie visus matomus vaiko teisių pažeidimus. „Daugiausiai pranešimų tradiciškai gauname iš policijos, kita dalis: anoniminiai pranešimai, iš giminaičių, nevyriausybinių organizacijų. Apgailestauju, tačiau per beveik pusantrų metų iš ugdymo įstaigų (mokyklų, darželių) gauta tik 10 pranešimų. Nežinau priežasčių, kodėl ugdymo įstaigos apie galimus vaiko teisių pažeidimus informuoja itin retai. Ta pati situacija ir kalbant apie gydymo įstaigas – gauname informaciją ne iš vietinių gydymo įstaigų, o iš respublikinių, esančių Vilniuje“, – sakė patarėja

A. Kuleš ir priminė, kad reikia kreiptis ne tik pastebėjus smurto požymius, bet ir matant vaiko nepriežiūrą, – tai yra mūsų visų pareiga.

A. Kuleš priminė, kad, pastebėjus seksualinį smurtą, nereikėtų vaiko versti apie išgyvenimus pasakoti keletui mokyklos atstovų. Informavo, kad tokio pobūdžio smurtą patyręs vaikas turi gauti kvalifikuotų specialistų pagalbą, tad dažniausiai jis konsultuojamas Vilniuje esančioje vaikų, nukentėjusių nuo seksualinės prievartos, pagalbos centre, kuris įkurtas globos namuose „Užuovėja“.

Priminė, kad norint gauti pagalbą vaikui, reikėtų kreiptis į Paramos šeimai centrą. Tai liečia ir mokyklos nelankančius vaikus: „Į vaiko teisių apsaugos specialistus mokyklų atstovai turėtų kreiptis tais atvejais, kai išnaudotos visos priemonės padėti vaikui ir jos neveikia. Taip pat tais atvejais, kai matoma vaiko nepriežiūra, t. y. kai juo nesirūpina tėvai“.

Vilniaus apskrities mobiliosios komandos specialistė, psichologė Olga Leikina susirinkusius informavo, kad nuo 2020 metų pradžios Vilniaus apskrityje, kaip ir kitose Lietuvos apskrityse, bus įsteigta po papildomą mobiliąją komandą, t. y. bus 2 mobiliosios komandos, o specialistai dirbs ne 14, o 30 dienų. Galime pasidžiaugti, kad su sunkumų patiriančiomis šeimomis dirbsime ne tik ilgiau, bet turėsime galimybę dirbti ne tik su tėvais, bet ir su vaikais. Svarbiausias mobiliosios komandos tikslas – padėti didelių sunkumų patiriančiai šeimai išgyventi krizinę situaciją ir motyvuoti tėvus spręsti problemas, dėl kurių jų šeimoje augančiam vaikui kyla grėsmė sveikatai ar net gyvybei.

Kaip mobilioji komanda organizuoja pagalbą šeimai? „Pirmiausia kalbamės, susipažįstame su kiekvienu šeimos nariu, o kai išaiškėja rizikos ir saugumo veiksniai, parenkame konkrečiai šeimai tinkamiausius pagalbos būdus. Mobiliosios komandos specialistai suaugusius šeimos narius konsultuoja jų gyvenamojoje vietoje, pvz., kaip suvaldyti šeimos krizę, pyktį, stresą, kaip sukurti vaikams saugią aplinką namuose, taikome motyvacines technikas ir pan. Pavyzdžiui, jeigu pagrindinė problema šeimoje – priklausomybė, rekomenduojame šios srities specialisto pagalbą: padedame surasti arčiausiai asmens gyvenamosios vietos dirbantį specialistą, užsirašyti į konsultacijas“, – sakė O. Leikina. 

Anot O. Leikinos, sunkumų patiriančioms šeimoms dažnai efektyviausia pagalba yra apgyvendinimas krizių centre. Deja, šiuo metu tokios paslaugos nėra. „Svarbu išsaugoti vaiko ir mamos, tėvo ryšį. Tam dažnai padeda mamos, tėvo s ir vaikų ar net visos šeimos su vaikais apgyvendinimas krizių centre, kur kiekvienas šeimos narys gauna konkrečiai jam reikalingą specialistų pagalbą. Gerai, jeigu krizių centre šeima galėtų gyventi pusmetį ar net metus, nes per tą laiką šeima turi galimybę, su specialistų pagalba, keisti savo gyvenimo būdą, tobulinti socialinius, tėvystės ir sprendimų priėmimo įgūdžius“, - pasakojo psichologė O. Leikina.

Specialistė pasidžiaugė, kad Trakuose nuo lapkričio mėnesio Visuomenės sveikatos biure jau teikiamos profesionalaus priklausomybės ligų specialisto konsultacijos asmenims, turintiems priklausomybių. „Analizuojant vaiko teisių pažeidimų priežastis pastebėta, kad pati dažniausia nustatyto vaiko teisių pažeidimo priežastis – priklausomybė alkoholiui. Todėl visų institucijų pareiga – stiprinti ir aktyviau organizuoti bei vykdyti visuomenės švietimą informuojant apie tai, kas yra priklausomybė, kokią pagalbą ir kokie specialistai teikia“, – sakė ji.  

Pasitarime, kurį Trakuose inicijavo Vilniaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius, dalyvavo savivaldybės administracijos vadovai, policijos, globos centro, ugdymo įstaigų atstovai, atvejo vadybininkai, socialiniai darbuotojai, tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatorė ir kiti vaikų gerovę užtikrinantys specialistai.

Migrantus nustebino, kad mūsų šalyje vaikai turi daug teisių

Į Rukloje (Jonavos r.) veikiantį Pabėgėlių priėmimo centrą neseniai perkelta nauja grupė šeimų supažindinta su mūsų šalyje vaiką ginančiais įstatymais, patarta, kur kreiptis susidūrus su sunkumais. Su šeimomis susitikę vaiko teisių specialistai pakvietė diskusijos apie skirtumus šioje srityje tarp Lietuvos ir šalių, iš kurių kilę.

Tėvo žodis stipriau nei atimtas telefonas

Migrantai noriai atsiliepė į Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus patarėjos Reginos Klevinskienės raginimą pasidalyti šeimos tradicijomis, tėvų ir vaikų santykių ypatumais ir kt. „Tuo siekiau paskatinti atrasti mūsų kultūrų skirtumus ir panašumus bendraujant su vaikais, atsiverti“, - paaiškino R. Klevinskienė.

Viena per kitą jaunos mamos iš Tadžikistano tikino, kad vaikai paklusnūs, nuo mažens mokomi pagarbos vyresniems. „Neatsikalbinėja, neatsisako pagelbėti. To pas mus nebūna. O kai neklauso, atimu telefoną, labai greitai suveikia“, - juokavo  aštuonerių ir devynerių metų sūnų mama Khava iš Dagestano.

Nors visą auklėjimo naštą ant savo pečių įprasta prisiminti moterims, tėvo vaidmuo labai svarbus, vaikai jį laiko, anot moterų „šventuoju“. Jo žodis yra lemiamas ir pati geriausia drausminimo priemonė. Mamai užtenka pasakyti, kad apie nusižengimą „sužinos tėvas“ ir bet kokia problema būna išspęsta akimirksniu.

Mamos neslėpė, kad vaikui nusižengus, jam visada leidžiama pajusti pasekmes, bet fizinių bausmių, tikino, netaikantys. „Mūsų niekas nemušė ir mes savo vaikų diržu nebaudžiame“, - nukirto Khava.

Lietuvoje veikiančios vaiko teisių apsaugos esmines nuostatas ir patarimus tėvai išklausė pagarbiai. Jiems buvo įdomi, klausimų sukėlė, informacija apie vaiko globos sistemą, tokių žinių prisipažino neturėję. Anot tadžiko Askarsho, gimtinėje vaikų namų nėra, netekęs tėvų vaikas užauginamas giminaičių. „Mūsų šeimos didelės, giminė plati, bendruomenė tvirta“, - kalbėjo į Lietuvą geresnio gyvenimo ieškoti su šeima atvykęs jaunas vyras.

Pasak patarėjos, migrantus neramino ir specifiniai klausimai, kaip kad kur patektų vaikas, jeigu dėl kokios nors nelaimės liktų be tėvų: Lietuvoje pasiliktų ar grįžtų į gimtinę?   

Vaikų laisve stebisi ir vadina beribe

Paklausti, kas atvykus į mūsų šalį nustebino labiausiai, dar tik antras mėnuo Lietuvoje gyvenantys vienbalsiai patvirtino: vaikams suteikiama laisvė.

„Čia, pas jus, vaikai labai greitai sužinojo, kad turi visokių teisių ir laisvių. Pas mus taip nėra. Už vaiką sprendžia vyresnis. Kaip pasakė, taip ir turi būti. Dabar ką bepasakysi, tuoj primena, kad turintys balso teisę, teisę reikšti savo nuomonę“,  - tadžikė išsakė pirmuosius ne tik ją sunerimti privertusius pasikeitimus mažųjų elgesyje.

Į tokią mamos pastabą sureagavusi R. Klevinskienė paaiškino, kad mūsų šalyje vaikai iš tiesų turi teisę reikšti savo nuomonę, taip pat daug kitų teisių, tačiau užtikrino, kad teisės neatsiejamos nuo pareigų ir atsakomybės.  

„Mūsų šeimose vaikai taip pat privalo laikytis taisyklių, gerbti vyresniuosius, tėvus, mokytojus, paisyti jų nuomonės. Teisių be pareigų nebūna, - patikino R. Klevinskienė. - Gerbiame jūsų tradicijas ir kultūrą. Tačiau pagrindinių geriausius vaiko interesus užtikrinančių principų visi turime laikytis“.

R. Klevinskienė atkreipė dėmesį, kad su iššūkiais susiduria ne tik tėvai, bet ir jų sūnūs, dukros. Palikę gimtąją šalį, įprastą gyvenimą, galiausiai draugus, vaikai patiria emocinius išgyvenimus. Saugumo ir stabilumo trūkumas keliaujant iš vienos vietos į kitą, palieka pėdsakus. Specialistė paragino tėvus būti dėmesingais ir  rūpintis ne tik fiziniais vaikų poreikiais.

Skatina dėl vaiko susitelkti visą šeimą

Kaip rodo Pabėgėlių priėmimo centre dirbančiųjų patirtis, migrantų vaikai sąlyginai lengvai adaptuojasi naujoje vietoje, greitai užmezga ryšius su bendraamžiais. Neretas lietuviškai puikiai susikalbėti geba jau po poros mūsų šalyje praleistų mėnesių, tėvams vertėjauja.   

Kaip pasakojo Jono Stanislausko mokyklos daugiafunkcio centro atstovai, per du mėnesius naujieji moksleiviai įsiliejo į mokyklos bendruomenę, tik dar nepavyko susitarti dėl elgesio pamokų metu, pernelyg laisvi ir triukšmingi. Jie padalyti į mažesniųjų ir vyresniųjų grupes. Atvykusiųjų šeimos didelės, tad klasėje po kelis vaikus iš vienos, o tokios grupelės, pasak pedagogų, sunkiausiai valdomos.

Lietuvių kalbos mokanti Lina Vaškevičienė sakė prašiusi pasikalbėti šeimose, kad visiems tam tikros taisyklės privalomos, visų pirma - girdėti ką mokytojas sako ir į pastabas reaguoti. Pavyzdžiui, negalima piešti ant vadovėlių. 

„Mokslo metai tik prasidėjo, o vadovėliai jau netinkami naudoti. Naujieji moksleiviai visą laiką juose kažką rašo. Perspėju, nusisuku, vėl tą patį daro. Gerbiame atvykusius vaikus, labai stengiamės, kad gerai jaustųsi, pagarbos tikimės ir iš jų“, - kalbėjo mokytoja

Pasak mokytojos, atskirai kreiptasi į tėčius, kadangi jie turi didžiausią autoritetą. Vyrai pakviesti nuo mokyklos reikalų nenusišalinti, būti aktyviais, esant poreikiui atvykti. 

Didžioji dalis migrantų yra jaunos šeimos, su vaikais. Paskutinioji pabėgėlių grupė, pasiekusi Ruklą prieš mėnesį, yra iš Tadžikistano, tarp jų 15 suaugusiųjų ir septyni vaikai.  Centre šiuo metu iš viso 122 prieglobsčio prašytojai iš Tadžikistano, Irako, Rusijos, Baltarusijos, Sirijos, Irano.

 

  

 

Nuo sausio 1 d. negalimas ilgalaikis vaikų apgyvendinimas globos institucijose, tačiau dalis savivaldybių neturi laikinųjų globėjų

Nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigalios teisės aktai, kurie draus ilgalaikį vaikų apgyvendinimą  globos institucijose, tačiau net 13 savivaldybių vis dar neturi nė vieno budinčio globotojo, kuris užtikrintų vaikui laikinąją globą. Alytaus r., Anykščių r., Druskininkų sav., Kauno r., Kretingos r., Palangos sav., Prienų r., Radviliškio r., Utenos r.,  Varėnos r., Jonavos r., Neringos sav., Rietavo sav. – šios savivaldybės neturi nė vieno budinčio globotojo.

Laikinoji globa budinčių globotojų šeimoje – tai viena iš laikinosios globos formų, taikoma tais atvejais, kai nesaugioje aplinkoje augantiems vaikams nustatomas apsaugos poreikis. Laikinosios globos tikslas – grąžinti vaiką į šeimą. Krizės šeimoje atveju, vaiko teisių specialistai, visų pirma, ieško giminaičių ar emociniais ryšiais susijusių asmenų. „Ir tik tokių asmenų neradus, ieškoma fizinių asmenų arba globos centre paslaugas teikiančių budinčių globotojų“, – teigė Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos įvaikinimo ir globos skyriaus vedėja Agnė Marčiukaitienė.

Tuo atveju, jei nėra vaiko giminaičių ar asmenų, su vaiku susijusių emociniais ryšiais, taip pat, jei savivaldybėje nėra pasirengusių globoti be tėvų globos likusį vaiką ar globos centre paslaugas teikiančio budinčio globotojo, iš nesaugios aplinkos paimti vaikai apgyvendinami vaikų globos institucijoje, ar dar blogiau – gydymo įstaigoje. Tokie laikino apgyvendinimo sprendimai neatitinka geriausių vaikų interesų.

Vaikas, netekęs tėvų globos, patiria sudėtingų išgyvenimų, neretai būna sutrikęs jo prieraišumas, todėl kiekvieno globos centro misija turėtų būti užtikrinti visokeriopą pagalbą šiam vaikui, atitinkančią individualius jo poreikius, ypač – vaiko teisę augti ir vystytis šeimoje.

Deja, Lietuvoje vis dar yra net 13 savivaldybių, kuriose nėra nė vieno budinčio globotojo. Tokiais atvejais itin sudėtinga užtikrinti vaiko laikiną apgyvendinimą ir laikinosios globos nustatymą šeimoje. Įvaikinimo ir globos skyriaus vedėja A. Marčiukaitienė pažymėjo, kad nepaisant raginimų, šios savivaldybės išlieka pasyvios ir nesiima aktyvių veiksmų, siekiant užtikrinti geriausius vaikų interesus, todėl tenka tik apgailestauti, kad savivaldybės neteikia prioriteto ir nesiima pakankamų priemonių, kad kiekvienoje iš jų būtų užtikrintas pakankamas budinčių globotojų skaičius.

Kol vaikui nustatyta laikinoji globa, šeimai yra inicijuojama pagalba. Pirmiausia inicijuojamas mobiliosios komandos darbas su šeima, paskirtas atvejo vadybininkas sudaro pagalbos šeimai planą, kuris reguliariai peržiūrimas, specialistai vertina pokyčius bei sprendžia, ar vaikams jau saugu sugrįžti į biologinę šeimą, t.y. aiškinamasi, ar vaiko tėvai pakeitė savo netinkamą elgesį su vaiku ir dėl to negresia pavojus jo saugumui, sveikatai ar gyvybei. Svarbiausia užtikrinti, kad vaikai grįžtų tik į saugią aplinką ir būtų išvengta pakartotinio vaiko paėmimo.

 Iš viso šiemet nustatyta apie 1000 laikinosios globos atvejų, iš kurių apie 270 vaikų jau sugrįžo į šeimas.

Daugiau statistikos www.vaikoteises.lt/veikla/statistika

Šiuo metu Lietuvoje yra tik kiek daugiau nei 170 budinčių globotojų, kurių namuose laikinai įsikūrė per 300 vaikų.

Norint tapti budinčiu globotoju, pirmiausia reikėtų pateikti prašymą gyvenamosios vietos savivaldybėje. Tarnyba atliktų asmens pradinį vertinimą, aiškindamasi, ar nėra teisės aktuose nustatytų kliūčių, dėl kurių asmuo negalėtų vykdyti budinčio globotojo veiklos. Gavus teigiamą vertinimą, asmuo siunčiamas į Globėjų (rūpintojų), įtėvių, budinčių globotojų ir bendruomeninių vaikų globos namų darbuotojų (GIMK) mokymus, pagal Pagrindinę ir Specializuotą GIMK programos dalis. Po šių mokymų jam parengiama išvada dėl pasirengimo vykdyti budinčio globotojo veiklą. Išvada rengiama atsižvelgiant į penkis pagrindinius asmens gebėjimus: gebėjimą užtikrinti saugią vaikui aplinką ir vaiko fizinių poreikių tenkinimą, gebėjimą tenkinti vaiko poreikius bei kompensuoti raidos sunkumus, gebėjimą užtikrinti vaiko ryšius su jo biologine šeima, gebėjimą suteikti vaikui pagalbą užmegzti saugius ir patvarius ryšius bei gebėjimą bendradarbiauti sprendžiant vaiko ir šeimos problemas. Be to, kilus klausimų, visada galima pasikonsultuoti su Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos ar savivaldybėje veikiančių Globos centrų specialistais. Budintys globotojai – pasišventę savo darbui ir motyvuoti asmenys, padedantys užtikrinti į kritinę situaciją pakliuvusių vaikų interesus.

Nuo Naujųjų metų budintiems globotojams pokyčių nebus

Nuo ateinančių metų, kai įsigalios Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisos, budintiems globotojams pokyčių nebus, tačiau atsinaujins globos organizavimas, daugiau dėmesio bus skiriama biologinės šeimos stiprinimui – numatyta vaiko laikinoji priežiūra, kurios metu, nesaugioje aplinkoje atsidūręs vaikas, nebus iš karto atskiriamas nuo šeimos, o šeimos ar šeimai artimų asmenų namuose kartu su vaiko tėvų nurodytu asmeniu bus užtikrinamas vaiko saugumas. Tuo atveju, jei vienas iš vaiko tėvų (ar abu tėvai) nesusitaria su giminaičiais, su vaiku emociniais ryšiais susijusiais asmenimis ar kitais asmenimis, dėl vaiko laikinosios priežiūros atlikimo, vaiko laikinoji priežiūra organizuojama apgyvendinus vaiką kartu su jo tėvais ar vienu iš jų, kurie (kuris) nekelia pavojaus vaiko fiziniam ar psichologiniam saugumui, savivaldybės socialinę priežiūrą teikiančioje socialinių paslaugų įstaigoje.

Specialistai paneigė mitą, kad pranešus apie patiriamą smurtą artimoje aplinkoje yra paimami vaikai

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie SADM Tauragės apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistė Pagėgių savivaldybėje Sandra Krakienė ir kiti vaiko gerovės srityje dirbantys specialistai susitikime su specializuotos pagalbos centro (toliau – SPC) atstovėmis diskutavo, kodėl smurtą patiriantys asmenys daugeliu atvejų nesikreipia pagalbos. Viena iš įvardytų priežasčių – nepagrįsta žmonių baimė prarasti vaikus.

„Pirmiausia, reiktų akcentuoti, jog didžiausia dalis smurto artimoje aplinkoje aukų yra moterys. Pastebime keistą tendenciją, kad smurto atvejų – mažėja, tačiau smurto aukų – daugėja. Tokia statistika parodo, jog nuo smurto kenčiantys asmenys nepraneša policijai apie patiriamą smurtą artimoje aplinkoje ir nesikreipia pagalbos. Sužinojus apie įvykusį smurtą ir paklausus, kodėl nebuvo kreiptasi, neretai tenka sulaukti atsakymo: „jei būčiau kreipusis, iš manęs būtų paėmę vaikus“, esą tokia informacija manipuliuoja ir gąsdina smurtautojai. Žinoma, tokiais atvejais pirmiausiai išaiškiname, jog šis mitas yra neteisingas ir dėl kreipimosi pagalbos vaikų iš mamų niekas nepaima“, – pasakojo Šilalėje ir Pagėgiuose SPC funkcijas vykdančio koordinacinio centro „Gilė“ psichologė Jurgita Gedeikienė.

Koordinacinio centro „Gilė“ konsultantė Laima Varaniūtė patikslino, jog dėl baimės prarasti vaikus moterys dažnai slepia, kad jų apskritai turi. „Bendraujant su smurto aukomis ir klausiant, ar jos turi vaikų, dažnas atsakymas būna: „neturiu“. Tik keletą kartų pakartojus klausimą, paaiškėja, kad vaikų šeimoje visgi yra. Šios informacijos slėpimas taip pat dažniausiai argumentuojamas ta pačia pagrindo neturinčia baime juos prarasti“, – teigė Laima Varaniūtė.

Pranešėjos įvardijo ir kitas nesikreipimo pagalbos patyrus smurtą priežastis. Tai – tikimybė, jog smurtavęs vyras kerštaus; jog vyras atsidurs už grotų; jog realios pagalbos moteris vis tiek nesulauks; jog taip patarė vyresnės kartos atstovės, pačios kentusios artimo žmogaus skriaudas. Taip pat, jei vyras yra pagrindinis šeimos maitintojas, smurtą patyrusios moterys bijo, kad dings finansinis stabilumas. „Svarbiausia, jog smurto aukos žinotų, kad jos yra ne vienos ir padedamos kitų gali apsaugoti tiek save, tiek ir savo vaikus“, – patikino koordinacinio centro „Gilė“ specialistės.

Kalbėdamos apie pagalbą smurto aukoms, koordinacinio centro atstovės informavo, kad nukentėjusiems nuo smurto artimoje aplinkoje SPC teikia nemokamą kompleksinę pagalbą – psichologinę, teisinę, informavimo, konsultavimo, tarpininkavimo ir kt. Tokia pagalba smurtą patyrusiems asmenims siūloma iš policijos gavus informacijos apie smurto artimoje aplinkoje atvejus. Smurtą patiriantys asmenys į SPC gali kreiptis ir patys, taip pat apie smurtą artimoje aplinkoje anonimiškai gali pranešti aplinkiniai, todėl susirinkę kitų įstaigų specialistai buvo paprašyti pasidalinti šia informacija su Pagėgių bendruomene.

Kaip teigta diskusijos metu, smurtas artimoje aplinkoje – visų susirinkusių institucijų – tiek policijos atstovų, tiek vaiko teisių apsaugos specialistų, tiek socialinės srities darbuotojų – rūpestis. Aiškus žinojimas, kad visada yra išeitis, o pagalba pasiekiama ranka – pirmas žingsnis išsivadavimo iš smurto artimoje aplinkoje pančių link, prie kurio prisidėti gali vaiko gerovės srityje dirbančių institucijų atstovai. 

Ankstesnis 1 2 3 ... 88 Sekantis
X