Naujienos

Panevėžio apskrityje aplankyti visi globojami (rūpinami) vaikai

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Panevėžio apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus (VTAS) specialistai praėjusiais metais aplankė visus globojamus (rūpinamus) vaikus. Tokių nepilnamečių asmenų apskrityje buvo 690. Viena tarnybos funkcijų – organizuoti laikinosios ir nuolatinės globos (rūpybos) peržiūras, kurių metu lankomi vaikai, globojami šeimose, šeimynose, globos centruose, vaikų globos institucijose ir jų metu išklausoma vaiko nuomonė. „Šie apsilankymai labai svarbūs, siekiant užtikrinti kiekvieno globojamo vaiko teises ir teisėtus interesus: saugiai tinkamai augti, vystytis ir tobulėti. Aplankydami vaikus domimės ne tik vaikų gyvenimo, auklėjimo sąlygomis, bet ir jų santykiais su globėjais, poreikiais bei emocine sveikata“, – sakė Panevėžio apskrities VTAS vedėja Žaneta Ginaitė.

Kiekvieno vaiko globos (rūpybos) atvejis yra skirtingas, todėl kiekvienu atveju globos (rūpybos) peržiūrai skiriamas individualus dėmesys, siekiant išklausyti vaiko nuomonę, įvertinti, ar globėjas (rūpintojas) tinkamai vykdo įstatymo jam pavestas pareigas.

Praėjusiais metais Panevėžio mieste buvo globojami 189 vaikai. 131 nustatyta nuolatinė globa.

50 vaikų – kuriems nustatyta nuolatinė globa – globojami institucijose, 81 vaikas – globojamas šeimoje. Laikinoji globa nustatyta 58 vaikams. Iš jų 27 vaikams globa nustatyta tėvų prašymu, dėl jų laikino išvykimo iš Lietuvos, jie globojami šeimose. 11 vaikų globojami Panevėžio socialinių paslaugų centro Globos centro budinčių globotojų.

Panevėžio rajone 2019 m. gruodžio 31 dienai buvo globojamas (rūpinamas) 141vaikas. Iš jų nuolatinė globa nustatyta 121 vaikui: šeimoje globojamas 81, šeimynoje globojama 10,   institucijoje – 30 vaikų. Panevėžio rajone laikinoji globa nustatyta 20 vaikų.

Rokiškio rajone praėjusių metų paskutinę dieną buvo 90 globojamų (rūpinamų) vaikų. 17 nustatyta laikinoji  globa, 73 – nuolatinė. Šeimose gyveno 62 vaikai, 9 – šeimynoje, 19 – institucijoje.

Pasvalio rajone praėjusiais metais buvo 91 globojamas (rūpinamas) vaikas. Nuolatinė globa nustatyta 82, laikinoji – 9 vaikams. 53 vaikai auga šeimose,  11 – šeimynose, Pasvalio rajono savivaldybės Globos centro budintys globotojai globoja 8 vaikus, globos institucijose auga 19 Pasvalio rajono vaikų.

Kupiškio rajono savivaldybėje, praėjusių metų paskutinės dienos duomenimis, buvo 85 globojami (rūpinami) vaikai. Iš jų 14 vaikų nustatyta laikinoji globa, 71 vaikui – nuolatinė globa. 44 vaikai gyvena globėjų šeimose, 36 vaikai auga globos institucijose, likę vaikai globojami šeimynoje.

Biržų rajone pernai buvo 94 globojami (rūpinami) vaikai, 16 jų nustatyta laikinoji globa, 78 – nuolatinė. Šeimose globojami 57 vaikai, Biržų rajono socialinių paslaugų centro budintys globotojai rūpinasi 14,  savivaldybės vaikų globos namuose  auga 13 vaikų, 10 globojama šeimynoje. 

Pasak VTAS vedėjos, nustačius vaiko laikinąją globą (rūpybą), Tarnybos teritorinis skyrius pirmą kartą aplanko globojamą (rūpinamą) vaiką, ne vėliau kaip po mėnesio nuo laikinosios globos (rūpybos) nustatymo, kitus kartus – pagal poreikį, bet ne rečiau kaip 2 kartus per metus nuo vaiko laikinosios globos (rūpybos) nustatymo.

Nuolatinės globos (rūpybos) atvejais, globojamas (rūpinamas) vaikas pirmą kartą aplankomas ne vėliau kaip po 3 mėnesių nuo nuolatinės globos (rūpybos) nustatymo, kitus kartus – pagal poreikį, bet ne rečiau kaip 2 kartus per pirmus nuolatinės globos (rūpybos) metus, o antrais ir paskesniais vaiko nuolatinės globos (rūpybos) metais – ne rečiau kaip kartą per metus.

„Lankydami vaikus bendraujame su abiem pusėmis: ir su vaikais, ir su globėjais. Vertiname ir aiškinamės, kaip vykdomos globėjo pareigos, kokie vaiko santykiai ne tik su globėju, bet ir jo šeimos nariais ar užtikrinama galimybė vaikui bendrauti su biologiniais tėvais ir kitais emociniais ryšiais susijusiais giminaičiais. Tikros, biologinės šeimos vaikui niekas neatstos, tačiau kai situacija susiklosto kitaip, mūsų pareiga – užtikrinti, kad vaikas būtų saugus ir juo tinkamai pasirūpinta“, – sakė Panevėžio apskrities VTAS vedėja Žaneta Ginaitė.   

Buvęs pedagogas šiandien save įprasmina gindamas vaiko teises

36 metai darbo su vaikais, daug tai ar mažai? Kasdienė akistata su vaikais, stokojančiais dėmesio, rūpesčio, gal meilės. Ar visos liūdnos istorijos turi gerą pabaigą? Į šiuos ir kitus klausimus atsakymų ieškosime drauge su Donatu Griškaičiu, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Alytaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus budėtoju.

„Esu baigęs Vilniaus Universitetą ir įgijęs matematiko, dėstytojo kvalifikaciją. 7 metus dirbau Alytaus miesto švietimo įstaigose, dėsčiau matematiką. 1991 metais atsirado galimybė išbandyti save policijoje. Pradėjau tarnybą tuometiniame Alytaus miesto ir rajono policijos komisariate, nepilnamečių reikalų inspektoriumi. Išdirbau beveik 25 metus toje pačioje tarnyboje (nors turėjau pasiūlymų pereiti ir į kitus policijos padalinius), tačiau dirbdamas su vaikais ir paaugliais jaučiausi naudingas, įprasminau save, mačiau teigiamus savo darbo rezultatus. Su nepilnamečiais dirbau iki pat policijos reformos, kai buvo panaikinta nepilnamečių reikalų pareigūnų veiklos grupė, o žmonės dirbę su nepilnamečiais tapo nereikalingais arba turėjo keisti tarnybos kryptį. Tada, tiesiog, išėjau į atsargą“, - taip keliais sakiniais Donatas pristato save ir savo karjeros kelią.

Donatai, kaip nusprendėte prisijungti prie Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos kolektyvo?

„2018 metų liepos mėnesį įvykus vaiko teisių apsaugos sistemos pertvarkai Vaiko teisių apsaugos skyriuose buvo įsteigtos naujos pareigybės, mane sudomino budėtojo darbo galimybės. Tai darbas pagrįstas tiesiogine pagalba vaikams, bendravimu su policijos pareigūnais. Supratau, kad galiu ir noriu tai dirbti. Taigi, 2018 vasarą pradėjau dirbti Alytaus apskrities Vaiko teisių apsaugos skyriuje (toliau – VTAS) budėtoju. Kadangi dirbdamas policijoje dirbau su linkusiais nusikalsti vaikais ir paaugliais, ilgainiui supratau, kad nemenka šių vaikų dalis yra patys nukentėję nuo artimiausių žmonių, tėvų, kitų šeimos narių. Jie neturėjo, iš kur mokytis gyvenimo vertybių, vadovavosi pavyzdžiu, kurį matė kiekvieną dieną namuose. Visada stengiausi vaikams padėti, o darbas VTAS man suteikė galimybę tęsti šį svarbų darbą“.

Papasakokite apie VTAS budėtojo darbą. Koks tai darbas?

Budėtojai darbą pradeda tuomet, kai baigiasi vaiko teisių gynėjų darbo laikas, taip pat savaitgaliais ir švenčių dienomis. Ateiname į darbą vakarais ir dirbame visą naktį, o savaitgaliais beveik visą parą.   Gavęs pranešimą iš policijos apie galimą vaiko teisių pažeidimą, nedelsdami reaguojame į jį. Vykstame į įvykio vietą ir imamės būtinų priemonių ten esančių vaikų saugumui užtikrinti. Taip pat lankome globojamus vaikus, vykdome kitas mums pavestas užduotis“.

Kada sulaukiate daugiausiai iškvietimų?

„Daugiausiai iškvietimų gauname vakarais, naktį. Pastebėjau dėsningumą, kad iškvietimų padaugėja kai gaunamos socialinės pašalpos. Gavę lėšų tėvai nusiperka alkoholinių gėrimų,  apsvaigę tampa agresyvūs, pradeda aiškintis tarpusavio santykius, auklėti vaikus, triukšmauja, smurtauja“.

Kada atvyksta į pagalbą VTAS budėtojai?

„VTAS budėtojus į pagalbą pasikviečia policijos pareigūnai. Pastarieji nuvykę pagal iškvietimą dėl smurto ar kitų galimų veikų ir pamatę, kad įvykio vietoje yra nepilnamečių praneša apie tai VTAS budėtojams. Tada mes vykstame užtikrinti vaikų interesų“.

Kaip į budėtojų atvykimą reaguoja žmonės, tėvai, į kurių namus atvykstate?

„Įvairiai. Dažnai būna agresyvūs, gąsdina, žada skųsti mus,  grasina atleidimu iš darbo, keikiasi. Saugumą užtikrina policijos pareigūnai, nes jie jau būna įvykio vietoje. Mes, juk, neturime jokių specialiųjų priemonių, kad apsiginti nuo įširdusių, dažnai neblaivių tėvų“.   

Ar galėtumėte išskirti kokią nors ypatingą situaciją, kurioje teko dalyvauti, kaip VTAS budėtojui?

„Buvo atvejis, kai patys vaikai išsikvietė policiją dėl tėvų elgesio. Nuolat matydami girtaujančius tėvus, jausdami nuolatinę nepriežiūrą jau nepajėgė daugiau su tuo  taikstytis. Pareigūnai, savo ruožtu, iškvietė mus (VTAS budėtojus). Vaikai sirgo, karščiavo, todėl nedelsdami važiavome į ligoninę, kad suteikti jiems būtiną medicinos pagalbą. O baisiausia tai, kad vaikai buvo visiškai praradę pasitikėjimą suaugusiais, nepasitikėjo bijojo kartu važiuoti, nes netikėjo, kad važiuosime į gydymo įstaigą, bijojo, kad nežinia kur juos nuvešime ir atsikratysime. Atvežus į ligoninę jie nurimo. Tai buvo ko ne pirmas kartas, kai suaugę žmonės ištesėjo jiems duotą pažadą. Toks didelis vaikų nepasitikėjimas suaugusiais pasėtas šeimoje, kai tėvai nesukuria vaikams saugios aplinkos, nepatenkina būtinų poreikių, meluoja ir nuolat juos nuvilia.

Buvę ir taip, kai vaikai pasinaudojo peiliu, konfliktuodami grasino juo motinai, patėviui. Šiose šeimose nuolat buvo smurtaujama prieš vaikus ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Nepakėlę įtampos vaikai irgi ėmėsi smurto. Vėliau vaikams buvo teikiamos psichologo paslaugos.

Galvojant analizuojant šiuos atvejus darosi liūdna, kaip tėvai nesuvokia, kad vaikai yra jų ateitis, kad privalo jais rūpintis, bendrauti, išklausyti jų lūkesčius, užauginti dorus žmones, o svarbiausia – mylėti“.

 

Vaiko teisių gynėjai Kalvarijoje pristatė veiklos naujoves vaiko gerovės srityje dirbantiems specialistams

Marijampolės apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus (toliau – VTAS) Kalvarijoje specialistai susitiko su atvejo vadybininkais, socialiniais darbuotojais, Kalvarijos savivaldybės administracijos atstovais, tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatoriumi bei Kalvarijos savivaldybės seniūnijų seniūnais aptarti nuo sausio 1-osios įsigaliojusio Vaiko situacijos vertinimo tvarkos aprašo, esminių pasikeitimų reaguojant į gautą pranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimą, pagalbos vaikui ir šeimai inicijavimą bei laikinosios priežiūros institutą.

Vaiko teisių gynėjai susitikime akcentavo ypatingą darbo su vaiku, jo nuomonės išklausymo ir  poreikių vertinimo reikšmę. Nuo šiol dar labiau stiprinama pagalba šeimai, o vaikų paėmimas iš šeimos tampa kraštutine priemone, kai visos kitos priemonės ir galimybės išnaudotos.

 Pristatytas naujai atsiradęs vaiko laikinosios priežiūros institutas, kaip dar viena priemonė, skirta  padėti tėvams tinkamai rūpintis vaikais ir užtikrinti vaikų saugumą bei poreikių tenkinimą, nepaimant jų iš šeimos.

„Nuo šiol  VTAS mobilioji komanda, per savo veiklos metus neabejotinai pateisinusi naudą šeimoms, su šeima dirbs ne 14, o jau - 30 dienų ir ne tik su tėvais, bet ir su vaikais“, - kalbėjo Erika Stankevičienė, Marijampolės apskrities VTAS Kalvarijoje patarėja.

 Susitikime sulaukta daugybės klausimų dėl laikinosios priežiūros instituto – tiek socialiniai darbuotojai, tiek seniūnai domėjosi, kaip ir kada galės būti taikomas laikinosios priežiūros institutas, kas parinks asmenis, atsakingus už laikinąją priežiūrą, kiek laiko truks laikinoji priežiūra, ar už tai bus mokama.

Vaiko teisių gynėjai patikslino, kad asmenų atsakingų už laikinąją priežiūrą parinkimas labai priklausys nuo tėvų nuomonės. Tėvai patys siūlys asmenis, kurie padės jiems prižiūrėti vaikus. Laikinoji priežiūra tėvų gyvenamojoje vietoje ar fizinio asmens gyvenamoje vietoje galės trukti iki 30 dienų, atsiradus poreikiui, pratęsiama dar 30 dienų, o laikinoji priežiūra socialinių paslaugų įstaigoje gali trukti ne ilgiau kaip 12 mėnesių.

Nijolė Silickienė, Kalvarijos savivaldybės administracijos Socialinių paslaugų skyriaus vedėja pažymėjo, kad už laikinąją priežiūrą, išskyrus atvejus, kai laikinoji priežiūra bus teikiama Socialinių paslaugų įstaigoje, bus mokama išmoka už kiekvieną vaiką po 228 eurus per mėnesį.

Į klausimus ar laikinosios priežiūros institutas nėra tas pats, kas laikinoji globa, ar toks institutas reikalingas ir naudingas, E. Stankevičienė atsakė: „Nustačius laikinąją priežiūrą tėvai išlaiko savo teises ir pareigas, jiems sudaromos galimybės pasinaudoti siūloma pagalba ir neprarasti vaikų, jie nepaimami  iš šeimos. Svarbu, kad pritaikius laikinosios priežiūros institutą, nedelsiant darbą su šeima ir vaiku pradeda mobilioji komanda, kas, kaip jau liudija įgyta patirtis, efektyviai  motyvuoja tėvus keisti savo gyvenimo būdą, pasinaudoti siūloma pagalba, padeda įveikti iškilusius sunkumus ir užtikrinti vaikų teisę augti biologinėje šeimoje.“

Vaiko teisių gynėjų nuomone, ypatingai svarbu, kad pagalba realiai atitiktų šeimos poreikius, o nebūtų „tik popieriuje“. Tai priklauso nuo daugelio veiksnių: tinkamo vaikų ir šeimų gerove besirūpinančių institucijų bendradarbiavimo, įsiklausymo į žmonių interesus ir siūlomų paslaugų kokybės.

„Nors visus pokyčius visuomenė sutinka nedrąsiai ir su daugybe klausimų, tačiau svarbu žinoti, kad šiais pakeitimais siekiama dar efektyviau ginti vaikų teises, o šeimoms suteikti veiksmingesnę ir operatyvesnę pagalbą, kad būtų užtikrinta vaikų prigimtinė teisė augti biologinėje šeimoje“, - susitikimą reziumavo E. Stankevičienė  

Ką liudija vaiko noras būti atskirtam nuo tėvų?

Vaiko teisių apsaugos specialistams tenkanti atsakomybė atstovauti vaiko interesus teisme – kasdienybė. Vieni sudėtingiausių sprendimų priimami teismo posėdžių metu, kuomet siekiama vaiką laikinai paimti iš šeimos. Šis siekis įgyvendinamas tik kruopščiai apsvarsčius visus už” ir prieš” argumentus. Pasitaiko ir tokių atvejų, kai vaikas paimamas iš šeimos ne tik dėl šeimoje pastebėtų pavojaus signalų iš šalies, bet ir sulaukus paties nepilnamečio prašymo būti atskirtam nuo tėvų.

„Vaikų, išreiškiančių norą būti paimtiems iš šeimos, tendencija ryškėja tarp paauglių. Dažniausiai šeimoje vyraujantys nesutarimai, apleistumas ir nepriežiūra, tėvų piktnaudžiavimas psichotropinėmis medžiagomis paskatina vaikus atsiriboti nuo savo artimiausių žmonių, ieškoti saugesnės aplinkos. Tokių atvejų per metus mūsų skyriaus darbo praktikoje pasitaiko iki dešimties“, – sako Kauno miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus vyr. specialistas Valdemaras Ivankevičius.

Pasak jo, prieš kurį laiką vieno teismo posėdžio metu buvo priimtas teismo sprendimas dėl  jaunuolio galimybės gyventi ne su tėvais, o laikinojoje globoje. V. Ivankevičius teigė, jog teismo sprendimas buvo priimtas teismo psichologui išklausius vaiko nuomonę ir specialistams įvertinus situaciją šeimoje.

Anot specialisto, minint pastarosios šeimos atvejį, abu vaiko tėvai neturėjo galimybių tinkamai rūpintis savo atžala dėl savo prastos psichinės sveikatos būklės bei tėvystės ir socialinių įgūdžių stokos. Tėvų naudotas fizinis ir psichologinis smurtas, aplaidus požiūris ir menkos pastangos dėl vaiko poreikių patenkinimo, netinkami auklėjimo metodai, asmeninių problemų nepripažinimas, nenoras keistis patiems ir keisti savo aplinką teigiama linkme – visa tai privertė vaiką šauktis vaiko teisių apsaugos specialistų pagalbos ir laikinai pagyventi be tėvų.

„Vaiko noras būti paimtam iš šeimos buvo paremtas praeities ir dabarties skauduliais bei ateities tikslais. Berniukas nori pabaigti mokyklą, svajoja mokytis universitete, įgyti specialybę. Šiuo metu jis laikinai gyvena vaikų dienos centre, o teigiami pokyčiai akivaizdūs – padidėjo jo pažangumas mokykloje, pagerėjo jo psichologinė ir emocinė būsena, vaikas suprato, kad galima gyventi ramiai, saugiai, be baimės, jaučiant kitų žmonių rūpestį ir globą, – sakė V. Ivankevičius.

Pasak specialisto, kol vaikas gyvena atskirai, tėvams taip pat yra teikiama visokeriopa psichosocialinė pagalba.

Vaiko teisių apsaugos specialistams gavus teismo leidimą paimti vaiką iš šeimos, yra inicijuojama vaiko laikinoji globa, kuria rūpinasi savivaldybės. Laikinosios globos tikslas – grąžinti vaiką į biologinę šeimą. V. Ivankevičiaus teigimu, jo darbo praktikoje buvęs ne vienas atvejis, kai laikinas vaiko ir jo tėvų išsiskyrimas, tėvams bendradarbiaujant su specialistais ir priimant jų teikiamą pagalbą, atneša teigiamų pokyčių, po kurių vaikas gali sėkmingai sugrįžti į šeimą.

Psichologė: prasta situacija šeimoje priverčia ieškoti psichologinės ir emocinės pagalbos

Pasak Kauno miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus mobiliosios komandos psichologės Brigitos Ražinskaitės, kai vaikas išreiškia norą būti paimtas iš šeimos, iškyla klausimas, ką vaikas turi išgyventi ar patirti, kad priimtų tokį svarbų jo gyvenime sprendimą.

„Dažnoje situacijoje išryškėja nepalankūs vaiko artimosios aplinkos veiksniai (tėvai neturi galimybių tinkamai rūpintis savo atžala dėl savo psichinės sveikatos būklės ar tėvystės bei socialinių įgūdžių stokos), pasireiškia vaiką žalojantis artimųjų elgesys (vaikas patiria fizinį ir psichologinį smurtą, aplaidų tėvų požiūrį ir jų menkas pastangas dėl asmeninių vaiko poreikių patenkinimo)  – tai neigiamai paveikia visas vaiko raidos sritis: fizinę, emocinę, socialinę, pažintinę ir elgesio. Ne tik teorija, bet ir asmeninė psichologo praktika parodo, kad kuo prastesnė situacija šeimoje, tuo daugiau vaikams reikia emocinės pagalbos, – teigia psichologė B. Ražinskaitė.

Pasak jos, nemotyvuoti tėvai, kurie nepripažįsta asmeninių problemų, nenori keistis patys ir nesiryžta keisti savo aplinkos teigiama linkme, nesuteikia vaikui vilčių, kad augti savo biologinėje šeimoje jam gali būti geriausia. Dėl šių priežasčių, laikui bėgant, vaiko skauduliai tėvams tik auga ir verčia priimti sudėtingus sprendimus.

„Natūralu, kai vaikas patenka į palankią aplinką, kurioje parodoma pagarba jo poreikiams, jausmams, mintims – jis išsyk pasijaučia geriau. Jam skiriamas pozityvus dėmesys ir reikalinga pagalba padeda vystytis jo intelektiniams gebėjimams, mąstymui, suvokimui, kalbai, atminčiai, vaizduotei, bendravimo ir bendradarbiavimo, emocijų valdymo kompetencijoms, savivokai, pasitikėjimui savimi, adekvačiam savęs vertinimui ir kt.“, – vardija psichologė.

B. Ražinskaitės teigimu, svarbu, kad sudėtingų sprendimų metu, kai vaiko gyvenimas kardinaliai keičiasi, jis neliktų be aplinkinių paramos. Jeigu šalia tokio vaiko nėra artimųjų, kurie galėtų pasirūpinti jo poreikiais ir saugumu, atidesnį dėmesį ir pagalbą turėtų skirti specialistai. Jie yra reikalingi ne tik vaikui, bet ir problemas sprendžiantiems jo tėvams.

Kompeksinės paslaugos vaikui ir šeimai krizių centre turi būti teikiamos visą parą

Nuo šių metų sausio 1 dienos įsigaliojus Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pakeitimams, priimant sprendimus ar imantis bet kokių veiksmų, susijusių su vaiku, visų pirma bus atsižvelgiama į vaiko prigimtinę teisę augti biologinėje šeimoje ir išsaugoti giminystės ryšius. Pagrindinis dėmesys skiriamas šeimų stiprinimui ir visų reikalingų pagalbos priemonių ir paslaugų teikimui.

„Svarbu stengtis, kad intervencija į šeimą būtų kuo mažesnė. Vaikų ir tėvų atskyrimas prieš jų valią galimas tik kraštutiniu atveju, kai, atsižvelgiant į geriausius vaiko interesus, tai yra neišvengiama ir būtina, siekiant apsaugoti vaiką nuo realaus pavojaus jo fiziniam ir psichiniam saugumui, sveikatai ar gyvybei arba reikšmingos žalos jo sveikatai atsiradimui, ir nėra galimybių vaiko apsaugoti kitais būdais“, – susitikime su Zarasų ir Ignalinos savivaldybių vadovais, socialines paslaugas teikiančių įstaigų atstovais bei švietimo įstaigų socialiniais darbuotojais akcentavo Irena Gaigalienė, Utenos apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus (VTAS) vedėja.

Jeigu įvertinus pagalbos vaikui ir jo šeimai poreikį paaiškėja, kad reikalingos tam tikros paslaugos dėl šeimoje kilusių sunkumų, vaiko teisių apsaugos specialistai ir savivaldybės atstovai spręs, kokia konkrečiai pagalba yra reikalinga šeimai. „Kiekvienu atveju stengiamasi tartis su tėvais, kokia pagalba padėtų pagerinti vaiko situaciją šeimoje. Svarbu šeimai ir vaikams skirti tokias paslaugas, kokių iš tiesų jiems reikia, nepaisant to, kad konkrečioje savivaldybėje galbūt ir nėra reikiamų paslaugų. Tokiu atveju vienas iš sprendimų – kurti reikiamas paslaugas, kitas variantas – vaikui ar šeimai reikalingų paslaugų ieškoti artimiausiose savivaldybėse, – sakė vedėja I. Gaigalienė. – Atsigręžkime į nevyriausybines organizacijas – daugelis jų turi išties platų paslaugų paketą. Kalbant apie Utenos apskritį, Utenos rajonas yra stipriausias teikiamų paslaugų atžvilgiu. Veiksminga paslauga šeimai – čia ir dabar, nes po kelių mėnesių jos jau gal nereikės“.

Sunkumų patiriančioms šeimoms dažnai viena iš tinkamiausių išeičių yra apgyvendinimas šeimos krizių centre. „Svarbu išsaugoti vaiko ir mamos, tėčio ryšį. Tam dažnai padeda mamos ar tėčio ir vaikų ar net visos šeimos su vaikais apgyvendinimas krizių centre, kur kiekvienas šeimos narys gauna konkrečiai jam reikalingą specialistų pagalbą. Gerai, jeigu krizių centre šeima galėtų gyventi pusmetį ar net metus, nes per tą laiką šeima turi galimybę, su specialistų pagalba, keisti savo gyvenimo būdą, tobulinti socialinius, tėvystės ir sprendimų priėmimo įgūdžius, – sakė I. Gaigalienė ir pridūrė, kad savivaldybės turėtų užtikrinti pakankamą vietų skaičių turimuose krizių centruose. – O jeigu kol kas savivaldybėje nėra pakankamai krizių centrų, reikėtų įsteigti naujų. Šiuo atveju labai svarbu, kad krizių centrai nebūtų nutolę nuo šeimos gyvenamosios vietos, nes kartu tenka apgyvendinti vaikus, kurie lanko mokyklą, darželį“.

Pasak vaiko teisių gynėjų, labai svarbu, kad krizių centruose visą parą būtų užtikrinama pagalba šeimai. „Savivaldybių atstovams išsakėme pastebėjimus, jog praktika, kai nakties metu, savaitgaliais krizių centre dirba tik budėtojai, nėra tinkama šeimoms, vaikams. Manome, kad suaugusiems ar vaikams reikalingų specialistų pagalba turi būti prieinama nuolat“, – įsitikinusi VTAS vedėja I. Gaigalienė.

Vaiko teisių gynėjai savivaldybių atstovus informavo, kad turi būti pasiūlytos visos reikalingos  paslaugos šeimoms. „Į teismą dėl tėvų teisių apribojimo galima kreiptis tik tuo atveju, jeigu išnaudotos visos kitos priemonės padėti šeimai, bet tėvai nerodo jokių pastangų keistis ar keisti savo elgesį, dėl kurio išlieka realus pavojus vaiko saugumui“, – sakė VTAS vedėja I. Gaigalienė. 

Pasitarimo metu apžvelgtas būtinų vaikams ir jo šeimai socialinių paslaugų spektras Ignalinos ir Zarasų rajono savivaldybėje, aptarta, kad Ignalinoje būtina plėsti psichologų, priklausomybės specialistų, mediatorių paslaugas, gerinti jų prieinamumą, o Zarasuose nepakankamas dėmesys yra skiriamas vaikų globos kokybės gerinimui: globėjų paieškai, rėmimui bei paslaugų globėjams didinimui. Zarasuose taip pat būtina stiprinti jau įsteigtus ir veikiančius krizių centrus, kad ir tėvai, ir vaikai savalaikiai gautų pagalbą bei kokybiškas paslaugas.

Šeimos krizių centre vaikas su tėvais ar vienu iš jų apgyvendinamas vaikui nustačius apsaugos poreikį ir paskyrus laikinąją priežiūrą. Šeimos krizių centre visą parą yra darbuotojai, jeigu dėl tam tikrų aplinkybių tėvai tuo metu negali patenkinti jo poreikių.

Pernai mobilioji komanda padėjo 84 šeimoms Klaipėdos apskrityje

Per 2019 m. Klaipėdos apskrityje 84 šeimoms buvo suteikta intensyvi mobiliosios komandos pagalba. Daugiausiai prašymų dėl mobiliosios komandos sudarymo buvo gauta Klaipėdos mieste 38 prašymai, dėl kurių teko dirbti su 44 šeimomis, mažiausiai Kretingos  rajono savivaldybėje 4 prašymai, nors šioje savivaldybėje mobilioji komanda dirbo su 5 šeimomis.

„Pernai Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus mobilioji komanda teikė intensyvią pagalbą 78 šeimoms. Labai džiaugiamės, jog dėl didelio darbo krūvio, Telšių apskrities mobilioji komanda įsijungė į pagalbos teikimą šeimoms Klaipėdos apskrityje ir dirbo su 6 šeimomis. Teigiamas dalykas yra tai, jog tik 2 šeimos raštu atsisakė priimti mobiliosios komandos pagalbą. Tai parodo, jog šeimos, kurios tuo metu patyrė krizę šeimoje, noriai priėmė pagalbą sau ir savo šeimai, pagal savo galimybes stengėsi keisti gyvenimo būdą ir užtikrinti saugumą savo vaikams“, – kalbėjo Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus mobiliosios komandos vyriausioji specialistė-socialinė darbuotoja Aušra Petkutė.

Klaipėdos apskrities mobilioji komanda 256 kartus šeimų nariams teikė psichologinę pagalbą – konsultavo, mokė įveikti stresą, valdyti emocijas, koreguoti netinkamus reagavimo į situacijas būdus, suvaldyti krizę ir pan. Tiek pat kartų specialistės mokė tėvus socialinių ir tėvystės įgūdžių. Beveik visų apsilankymų metu  mobilioji komanda teikė šeimai įvairią informaciją apie prieinamas paslaugas arčiausiai šeimos gyvenamosios vietos bei siekė juos motyvuoti keisti žalingus gyvenimo įpročius. Svarbu paminėti tai, kad specialisto, dirbančio su priklausomais asmenimis, pagalbos prireikė 139 kartus.

Kaip teigė A. Petkutė, Klaipėdos apskrities mobiliosios komandos sudėtis nesikeitė nuo pat 2018 m. liepos 1 d., kai pradėjo veikti centralizuota vaiko teisių apsaugos sistema. Tai rodo, kad komandos narės puikiai supranta viena kitą, susikalba tarpusavyje, turi nusistovėjusios savo darbo metodus, kurie padeda greičiau užmegzti kontaktą su šeima.

Per praėjusius metus 84 vaikams buvo nustatytas aukščiausias grėsmės lygis, kuris reiškia, kad vaiko tėvai tuo momentu nebuvo pajėgūs užtikrinti vaiko teisę į saugias, ramias vaiko gyvenimo sąlygas, galbūt piktnaudžiauja alkoholiu ar kitomis psichoaktyviosiomis medžiagomis, todėl buvo priimti sprendimai paimti vaikus iš šeimos. Norime pabrėžti, kad mobilioji komanda vaikų iš šeimų neima ir negrąžina, ji su šeimos nariais dirba tik po to, kai vaikas jau negyvena nesaugioje aplinkoje.

Primename, kad nuo 2020 m. sausio 1 d. nebeliko grėsmės vaikams lygių nustatymo. Nuo šiol vaiko teisių apsaugos specialistai vertina kiekvieno konkretaus vaiko situaciją pagal tam tikrus kriterijus.

Iki šių metų pradžios mobilioji komanda su šeima dirbo 14 kalendorinių dienų, šiemet šis terminas pailgintas iki 30 kalendorinių dienų. „Džiaugiamės, kad laikotarpis pailgėjo, nes bus galima labiau įsigilinti į konkrečios šeimos situaciją, suprasti krizės priežastį ir suteikti intensyvią pagalbą. Esant poreikiui šį darbo laiką bus galima pratęsti dar 10 dienų“, – sakė A. Petkutė.

Šiuo metu Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie SADM visoje Lietuvoje ieško mobiliosios komandos specialistų: psichologų bei specialistų darbui su priklausomais asmenimis. Norinčius kandidatuoti, prašome el. paštu atrankos@vaikoteises.lt pateikti gyvenimo aprašymą ir motyvacinį laišką nurodant į kokį teritorinį skyrių ir kokias pareigas pretenduojama (pvz.: pretenduojama į specialisto (psichologo) pareigas, Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius).

Platesnė informacija:

http://vaikoteises.lt/naujienos/aktualu/ieskomi-mobiliosios-komandos-specialistai--.html

 

Žalingai alkoholį vartojantys tėvai pažeidžia savo vaikų teises

Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijoje įtvirtinta nuostata, kad vaikas turi teisę būti apsaugotas nuo tabako, alkoholio, narkotikų vartojimo. Deja, pasitaiko, kad vaikas savo artimoje aplinkoje nuolat mato nuo šių žalingų įpročių priklausomus žmones: tėvus, senelius, giminaičius. Kaip tai atsiliepia augančiam vaikui? Kaip kuo anksčiau atpažinti, kada jam jau reikalinga pagalba?

„Jeigu šalia priklausomybę turinčio asmens auga vaikas, netinkamas suaugusiojo elgesys neabejotinai sukelia ilgalaikių padarinių kartu gyvenančių vaikų fizinei ir emocinei sveikatai, mokymuisi, ateičiai. Vaikai, gyvenantys žalingai alkoholį vartojančių šeimose, patiria problemų ne tik dėl psichologinių veiksnių, susijusių su girtaujančių artimųjų elgesiu, bet ir dėl nepatenkinamų pagrindinių fizinių poreikių. Jiems gali trūkti visaverčio maisto, kokybiškų buities sąlygų miegoti ir ilsėtis, konkrečiam sezonui ir aplinkybėms tinkamų rūbų, mokymuisi ir socializacijai reikalingų priemonių“, – sako Maksim Kostiučenko, Vilniaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus mobiliosios komandos specialistas, dirbantis su priklausomybę ar jos simptomų turinčiais asmenimis, ir (ar) jų šeimomis.

Įsitikinti, ar aplinka šeimoje saugi ir tinkama vaikui, geriausiai gali vaiko teisių apsaugos specialistai, bendradarbiaudami su savivaldybių atstovais, kurie šeimoms skiria kompleksinę pagalbą, koordinuoja teikiamas socialines, sveikatos priežiūros, psichologo pagalbos ar kitas paslaugas.

Pasak M. Kostiučenko, nemaža dalis mokinių į mokyklas ateina iš šeimų, kuriose vienas iš tėvų, abu tėvai, ar kiti artimieji žalingai vartoja alkoholį ar yra nuo jo priklausomi. Šie vaikai patiria gerokai daugiau įvairių socialinių, sveikatos ir mokymosi sunkumų nei jų bendraamžiai, ši problema lemia vaikų, gyvenančių tokiomis sąlygomis, atskirtį – ekonominę, socialinę, elgesio.

„Vaikai didžiulę įtampą patiria dėl daugybės neigiamų patyrimų ir labai prieštaringų jausmų. Jie myli savo tėvus, nori jiems padėti, svajoja apie darnią šeimą, kurioje galėtų jaustis saugūs ir mylimi, ir kartu pyksta ant tėvų, jaučia bejėgiškumą ir kaltę, jaučiasi atsakingi už šeimos garbę. Neigiamų patyrimų ir jausmų gausa sekina fizines ir psichikos galias. Fiziniai nepritekliai, alkis, miego stoka, skausmas, baimė, liūdesys, apmaudas, kaltė menkina mokslo pasiekimus, stabdo asmenybės tobulėjimą. Tokie vaikai gali būti dirglesni, įsitempę, netinkamai elgtis, būti pasyvūs, abejingi“, – sako mobiliosios komandos specialistas M. Kostiučenko.

Įspėjantys ženklai, kad vaikas patiria sunkumų dėl šeimoje žalingai vartojamo alkoholio:

  • Pesimistiškai ir nepatikliai vertina planuojamas malonias veiklas.
  • Pasisako, kad ragavo alkoholio, kad tėvai tam neprieštarauja.
  • Pernelyg daug žino apie alkoholio vartojimą ir elgesį išgėrus.
  • Greitai nusivilia.
  • Turi nerealistiškų lūkesčių.
  • Dėl neaiškių priežasčiųpraleidinėja pamokas, pedagogams sudėtinga pasiekti tėvus telefonu, vaikas „tarpininkauja“ tarp mokytojų ir tėvų.

Vaiko teisių apsaugos specialistai įsitikinę, kad būtent tėvai ir artimieji atlieka lemiamą vaidmenį kurdami sveiką ir blaivią aplinką, nustatydami taisykles ir rodydami gerą pavyzdį vaikams. Kai vaiko aplinkoje nėra jo gerovei būtinų paramos sistemų, tokių kaip šeima, giminės, kaimynai ir bendruomenė, arba jos nesuteikia reikiamo palaikymo, padėti galėtų mokyklos specialistų struktūruotai ir tikslingai teikiama pagalba, koordinuojamos socialinės paslaugos.

„Mokyklose dirbantys specialistai gali padėti vaikams paaiškindami, kas vyksta su jų tėvais, padėdami geriau suprasti savo jausmus ir įveikti problemas, aktyviai įgyvendindami vaikų teisę mokytis, būti apsaugotiems nuo alkoholio ir kitų psichoaktyvių medžiagų. Tačiau, pripažinkime, mokykla yra nepajėgi šios sudėtingos problemos spręsti viena. Tam yra sukurtas platus valstybės tarnybų ir nevyriausybinių organizacijų tinklas, į kurias galima kreiptis, su kuriomis galima konsultuotis ir įtraukti jas į kompleksinę pagalbą vaikams, kurių artimieji alkoholį vartoja žalingai“, – sako mobiliosios komandos specialistas M. Kostiučenko.

Moksliniai tyrimai rodo, kad šeimose, kuriose piktnaudžiaujama alkoholiu, augantys vaikai penkis kartus dažniau patiria valgymo sutrikimų; tris kartus dažniau nusižudo; turi keturis kartus didesnę grėsmę pradėti rizikingai vartoti alkoholį ar tapti nuo jo priklausomi.

Tad kodėl alkoholiu piktnaudžiaujančių asmenų šeimose vaikai ne visuomet sulaukia jiems reikalingos pagalbos? Pasak M. Kostiučenko, vaikai dažniausiai nesako tiesos apie juos kamuojančias problemas, neišsipasakoja apie patiriamą smurtą, drovisi prisipažinti, kad jiems trūksta reikalingų priemonių ir net maisto. Jie baiminasi tarnybų ir pareigūnų įsikišimo, nerimauja dėl pasekmių kitiems savo šeimos nariams, bijo, kad šeima iširs, o jie patys atsidurs valstybės globoje. Neretai ir kiti suaugę šeimos nariai reikalauja, kad vaikai su niekuo neaptarinėtų šeimos problemų, artimųjų alkoholio vartojimo. Vaikui trukdoma kreiptis pagalbos, nes kiti šeimos nariai bijo patys nukentėti, baiminasi neteksiantys vaikų, todėl kaip įmanydami neigia kartu gyvenančio asmens piktnaudžiavimą alkoholiu.

Žalingas vieno ar abiejų tėvų alkoholio vartojimas didina riziką, kad tokiose šeimose augantys vaikai:

  • Patirs skurdą, fizinius nepriteklius, bus nepakankamai pasirūpinta jų svarbiausiais fiziniais poreikiais.
  • Trūks suaugusiųjų priežiūros ir palaikymo, nebus kas domisi jų sunkumais ir pasiekimais.
  • Stokos dienotvarkės, rutinos, nuspėjamumo ir saugumo namuose.
  • Patirs psichologinį apleistumą – nebus patenkinami saugumo, prisirišimo, priklausymo ir vystymosi poreikiai.
  • Pasieks menkesnių mokymosi rezultatų, dėl to sumažės jų galimybės ateityje siekti aukštesnio išsimokslinimo, geresnio darbo, didesnio užmokesčio.
  • Bus menkiau socializuoti, neįgis reikalingų bendravimo įgūdžių, jų socialinis mobilumas bus menkesnis.
  • Dažniau patirs fizinį ir emocinį smurtą.
  • Dažniau patirs seksualinę prievartą.
  • Matys, kaip aplinkoje vartojamas alkoholis, narkotikai, rūkoma.
  • Matys, kaip smurtaujama prieš kitus (brolius, seseris, motiną ar tėvą).

Kviečiame nelikti abejingais ir apie vaikus, kurie galimai patiria žalą gyvendami su priklausomais asmenimis, pranešti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos teritoriniam vaiko teisių apsaugos skyriui. Gavę pranešimą, specialistai apsilanko vaiko gyvenamojoje vietoje, išsiaiškina situaciją ir, esant būtinybei, imasi priemonių, kad būtų apgintos vaiko teisės bei geriausi interesai.

 

 

Psichologė: „Vaikų emocinės gerovės metais, atraskime laiko tik vaikui“

Seimas  2020 – uosius paskelbė Vaikų emocinės gerovės metais, taip siekdamas atkreipti visuomenės dėmesį į vaikų emocinės gerovės svarbą, gerinti vaikų psichikos sveikatą ir gerovę, o kartu kurti sveikesnę bei laimingesnę visuomenę. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Panevėžio apskrities skyriaus mobilios komandos (toliau – MK) psichologė Aura Svetikienė sako, kad vaiko emocinė gerovė ir sveikata – laimingo žmogaus pamatas. Pasak jos, svarbiausia užduotis tėvams  padėti vaikui pažinti savo emocijas ir suprasti, kad jis yra svarbiausias. 

Kas yra emocinė sveikata?

13 metų mokykloje vaikus konsultavusi, o dabar sunkumus patiriančioms šeimoms pagalbos ranką tiesianti psichologė sako, kad emocinė sveikata – tai vienas iš sveikatos komponentų, kuris apima vaiko patiriamas emocijas, saugumo jausmą ir įvairias asmenines problemas. Pasak Panevėžio apskrities Vaiko teisių apsaugos skyriaus (toliau – VTAS) psichologės, kartu tai ir emocinis atsparumas, kuris leidžia patirti džiaugsmą, ištverti sunkius jausmus, kaip netektį, skausmą, liūdesį, nusivylimą ir panašiai.

Svarbiausios emocijos

„Džiugios emocijos – dažniausiai vaikai ir suaugusieji puikiai susitvarko su jomis. Tada mes būname laimingi, šypsomės ir natūraliai kyla noras būti gerais ir aplinkiniams. Bet kalbant apie emocijas, dažniausiai kalba eina apie pyktį ir liūdesį“, –  sako A. Svetikienė. O čia, anot jos, labai svarbus tampa tėvų ir suaugusių žmonių vaidmuo. Jie turi išmokyti vaiką į pastarąsias emocijas tinkamai reaguoti.

Labai svarbu pastebėti ir ieškoti priežasties, kodėl vaikas pyksta. Šios emocijos ignoruoti negalima. „Pykti negalima, pykti negražu, kas pyksta – tam ragai dygsta“, – anot psichologės, tai pats blogiausias būdas reaguoti į vaiko pyktį. Slopinti emocijų nereikia ir negalima, būtina vaiką išmokyti jas tinkamai valdyti. O pirmoji užduotis suaugusiems – išsiaiškinti ir tinkamai priimti priežastį, kodėl vaikas pyksta.

Gedėjimo ir liūdesio – dar dviejų žmogaus gyvenime neišvengiamų emocijų – mažieji išmoksta iš suaugusiųjų. „Jeigu artimieji linkę slėpti emocijas, neaptaria situacijų su vaiku, ūgtelėjęs jis irgi slėps emocijas, o ateityje tai gali bumerangu grįžti ne tik per psichinę, bet ir per fizinę sveikatą“, įspėja psichologė.

Pyktis – natūrali emocija, kurią reikia išreikšti

Pykti – natūralu ir žmogiška, tačiau reikia išmokti jį valdyti. O valdymo būdų yra pačių įvairiausių. Psichologė rekomenduoja atrasti kiekvienam vaikui tinkamą. „Vienas – pyktį valdyti gali – plėšydamas popieriaus lapą, kitam geriausia išsilieti ant bokso kriaušės ar mėtant kamuolį. Vaikai skirtingi, todėl tinkamo būdo reikia ieškoti“, – sako MK psichologė ir rekomenduoja išbandyti dar vieną pykčio valdymo būdą – skaičiavimą nuo dešimties, atbuline tvarka. Tiek laiko turėtų pakakti nusiraminti ir emocijai suvaldyti, o visas dėmesys bus sutelktas į skaičiavimą, nes atbuline tvarka tą daryti gerokai sunkiau. 

Svarbiausia  – į vaiko emocijas reaguoti tinkamai

Labai svarbu, kad suaugę mokėtų reaguoti į emocijas, kurias reiškia vaikai. „Vaiko gyvenime patiriami emociniai išgyvenimai, turi didelę įtaką vaiko asmenybės raidai, nes augdamas, mažas žmogus turi suvokti save, savo santykius su supančiu pasauliu. Vaikystėje patiriami teigiami išgyvenimai skatina vaiko aktyvumą, pasitikėjimą savimi, gebėjimą pritapti grupėje, komunikuoti. Neigiamos emocijos, kurios vyrauja ilgą laiką, keičia elgesį. Toks vaikas gali tapti piktas, agresyvus, liūdnas, depresiškas, visiškai nepasitikintis savimi, gali atsirasti suicidinių minčių“, – sako VTAS mobilios komandos psichologė A. Svetikienė. Netinkama suaugusiųjų reakcija į vaiko emocijas įtakoja ir tai, kad silpnėja tėvų ir vaikų ryšys. Todėl svarbu, atspindėti vaiko emocijas, mokant jį išreikšti liūdesį ir pyktį tinkamai: apibūdinti, tai kas su juo vyksta: ,,aš suprantu, kad tu pyksti...“. Svarbu nekaltinti vaiko, bet įvardyti ir aptarti situaciją, dėl ko kilo pyktis.

Saugumo jausmas – tėvų dėmesys

„Stiprinti ryšį su vaiku – domėtis jausmais ir mintimis, užsiimti bendromis veiklomis – kasdienis tėvų darbas. Tikėti vaiko gebėjimais, net tada, kai jis pats jais netiki. Jaučiant jūsų tikėjimą, vaikams bus lengviau pradėti pasitikėti savimi patiems. Padėkite vaikui nurimti. Jeigu kyla pavojus, kad susijaudinęs vaikas gali užgauti kitus vaikus arba susižeisti pats, fiziškai apsaugokite nuo šios grėsmės: apkabindamas, nunešdamas ir pasodindamas jį toliau nuo daiktų ar baldų, į kuriuos vaikas gali susižeisti“, – pataria psichologė.

Tėvų dėmesys ir elgesys yra svarbiausias vaiko saugumo garantas. Mažieji turi matyti, kad pastebite jų savijautą, domitės ir stengiatės suprasti, kaip jie gyvena, taip pat esate pasirengęs nuraminti savo žodžiais ir veiksmais.

Emocinės gerovės užtikrinimas – kokybiškas laikas su vaiku

„Kiekviena šeima laimę kuria pagal savo dvasines ir moralines vertybes, kurios formuojamos dar vaikystėje“, – sako Aura Svetikienė, MK psichologė. O, kad vaikas augtų saugus ir laimingas, emociniai ryšiai svarbūs ir turi būti kuriami kiekvieną dieną. „Kokybiškas laikas su vaiku, tai atsakymas į klausimą, kaip sukurti vaiko emocinę gerovę“, – sako A. Svetikienė ir pabrėžia, kad tai laikas skirtas tik vaikui, be jokių pašalinių trikdžių: telefonų, televizoriaus ar kompiuterio. „Išmokime surasti laiko pabūti tik su vaiku, kad ir gaminant vakarienę, žaidžiant stalo žaidimus ar tiesiog išėjus pasivaikščioti. Tai bus tvirčiausios abipusės emocijos ir geriausias laikas“, – teigia pašnekovė.

Bendravimas su vaiku, auklėjimo stiliai dažniausiai šeimoje perduodama iš kartos į kartą, tad padėkime vaikams augti ir užaugti laimingais.  

X