DĖMESIO! Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Tarnyba) administracija Vilniuje kraustosi į naujas patalpas - iš A. Vivulskio g. 13 į Labdarių g. 8.

Dėl kraustymosi galimi ryšio, tiek interneto, tiek stacionarių telefonų, sutrikimai, todėl prašome kantrybės ir supratingumo šiomis dienomis, jeigu nepavyktų operatyviai susisiekti su Tarnybos administracijos darbuotojais.

Naujienos

Po vaiko teisių gynėjų inicijuotų susitikimų ugdymo įstaigose smurto tema, klausimai kilo socialiniams pedagogams

Alytaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistai su  Alytaus miesto ugdymo įstaigų socialiniais pedagogais aptarė jiems iškilusius klausimus, kurie dažniausia atsiranda ne bendraujant su vaikais, o bandant bendradarbiauti su tėvais. Susirinkusiųjų pedagogų ir vaiko teisių gynėjų nuomone, glaudus tėvų bendradarbiavimas su mokykla yra vienas svarbiausių veiksnių, užtikrinančių efektyvią pagalbą spendžiant vaikui kylančias problemas.

„Iš socialinių pedagogų sužinojome, jog kai kurie emocijų ir elgesio sutrikimų turintys vaikai, kurių pastaruoju metu mokyklose daugėja, dažnai nesulaukia tinkamos specialistų pagalbos dėl to, kad jos nepriima pastarųjų vaikų tėvai, neigdami, kad jų atžalos turi problemų“, - po susitikimo su socialiniais pedagogais kalbėjo Renata Kruk, Alytaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus (toliau – VTAS) vyresnioji patarėja.  

Pasak socialinių pedagogų, tėvai, kurių vaikai turi emocijų ir elgesio sutrikimų, dažnai supyksta kai pedagogės praneša, kad jų vaikai neadekvačiai elgiasi. Nepriima minties, kad jų vaikams reikia specialistų pagalbos, neretai neigia problemą bei tikina, kad namuose vaikas taip nesielgia, kad jiems pavyksta susitarti. 

Vaiko teisių gynėjai siūlo tėvams nebijoti pripažinti problemos, o sužinojus  apie galimą vaiko sutrikimą nedelsiant kreiptis patarimo į specialistus. 

„Jie turi suprasti, kad vaikas iš tokių problemų neišaugs, o problema tik gilės“, - teigė Renata Kruk, Alytaus apskrities VTAS vyresnioji patarėja. 

Susirinkusiųjų pedagogų ir vaiko teisių gynėjų nuomone, glaudus tėvų bendradarbiavimas su mokykla yra vienas svarbiausių veiksnių, užtikrinančių greitą ir reikalavimus atitinkančią pagalbą vaikui.

Būtent pedagogai mato vaiką kiekvieną dieną ne namų aplinkoje, atkreipia dėmesį, kaip jis elgiasi su bendraamžiais, pastebi elgesio sutrikimus ankstyvoje jų pasireiškimo stadijoje. 

„Tėvams neigiant vaiko elgesio problemą ir atsisakant bendradarbiauti su pedagogais, neieškant būdų padėti vaikui keisti elgesį bei tais atvejais, kai mokykla jau išnaudojusi visas turimas pagalbos vaikui priemones, o jo elgesys vis tiek nesikeičia, būtina kreiptis į VTAS“, - susitikimo metu kalbėjo Agnė Malakauskaitė, Alytaus apskrities VTAS patarėja Alytaus mieste. 

„Bendrauti ir analizuoti problemas siūlyčiau ne tik su vaikų, turinčių emocijų ir elgesio sutrikimų tėvais, tačiau ir su  visais klasės vaikais ir jų tėvais, paaiškinti, kaip jie turėtų bendrauti su  elgesio ar emocijų sutrikimų turinčiais vaikais. Būtina mokyti vaikus tolerancijos, gebėjimo nesmerkti kitaip besielgiančių bendramokslių paaiškinant, kaip reiktų reaguoti į galimą kitokį jų elgesį“, - kalbėjo R. Kruk.

 

Mobilioji komanda: ,,Šeima, norinti augti kartu su vaiku, pasiryžta nuveikti daug“

,,Jeigu nori nueiti greičiau, tai eik vienas. Jeigu nori nueiti toliau – eik drauge su kitais“, – tokiu posakiu pradedamas susitikimas – mokymai, kur dalyvavo Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus (VTAS) mobilioji komanda (MK) ir apskrityje dirbantys atvejo vadybininkai. 

Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus (VTAS) mobilioji komanda ir su dešimtimis šeimų dirbantys atvejo vadybininkai pritarė, kad tik glaudžiai dirbant kartu galima pasiekti geresnių rezultatų - greičiau nustatyti ir išspręsti šeimos problemas ir grąžinti vaikus.  Visų tikslas yra bendras – saugus vaikas šeimoje. Mobilioji komanda, kai vaikui nustatytas aukščiausias grėsmės lygis, su šeima dirba 14 kalendorinių dienų. Gerąja patirtimi dalijasi Šiaulių apskrities VTAS mobiliosios komandos (MK) socialinė darbuotoja.

,,Viename rajone nutiko nelaimė – mama, auginanti tris vaikus, prieš juos smurtavo. Vaikus teko paimti iš šeimos. Moterį tuo metu paliko ir gyvenimo draugas. Mama nebesirūpino vaikais – jų nelankė, beveik nesidomėjo, kaip jiems sekasi. Reikėjo kantrybės motyvuoti mamą, bendrų ilgų pastangų, kad mamos gyvenime vyktų pokyčiai ir kad vaikai su mama vėl būtų kartu. Sutelkus jėgas su psichologais, atvejo vadybininkais, socialiniais darbuotojais ir organizavus pagalbą rezultatas pasiektas – vaikai su  mama vėl gyvena kartu. Šiuo metu Krizių centre, bet svarbiausia, kad kartu ir šeimoje nėra smurto“, – sako MK socialinė darbuotoja Laura Kasputienė.

,,Jeigu su MK susitiktume dar dažniau, rezultatai būtų dar geresni. Dabar bendras MK ir atvejo vadybininkų darbas labai padeda greičiau rasti būdų, kaip padėti šeimai, nes mobilioji komanda daug bendrauja su šeimomis ir mums atsiunčia rekomendacijas dar iki atvejo vadybos (AV) posėdžio“, – pažymėdama kaip svarbu bendras darbas VTAS specialistei antrino ir atvejo vadybininkė Svetlana Elenauskienė iš Radviliškio parapijos bendruomenės socialinių paslaugų centro.

Svarbiausias mobiliosios komandos (MK) tikslas – šeimai, išgyvenančiai santykių su vaikais krizę suteikti kuo geresnę pagalbą, parodyti galimybes keistis į gerąją pusę. Šiuo metu tam mobilioji komanda turi 14 dienų, nuo sausio 1-osios bus skiriama 30 dienų.

Kai vaikas, nustačius aukščiausią grėsmės lygį paimamas iš šeimos, su ja, arba su tėvu, kuris galbūt vienas augina vaikus MK specialistės susitinka tikrai ne vieną kartą. ,,Būna, kad važiuojam kelias dienas iš eilės, prisitaikom, kaip žmogui patogiau. Svarbu, kad jis priimtų pagalbą ir norėtų keistis.  O pagalba tokia – yra nustatomi vertinimai, kai išaiškėja rizikos ir saugumo veiksniai parenkami pagalbos būdai. Pvz., jeigu išryškėja priklausomybė, rekomenduojamas gydymas, suteikiama informacija, kur ir kaip tai galima padaryti, jeigu tai yra psichologinės problemos, tai rekomenduojama psichologo pagalba. Kitą dieną, jeigu žmogus sutinka, vėl važiuojame į šeimą, motyvacijas keistis sustipriname. Neretai būna taip, kad vien problemos įvardijimas jau diktuoja pagalbos būdus. Vaikų tėvai pamato save iš šalies. Pagaliau, MK yra tie specialistai, kurie paaiškina, kad vaikas iš šeimos paimtas ne šiaip ir yra visos galimybės vaiką susigrąžinti“, – sako MK socialinė darbuotoja Laura Kasputienė. 

Šiaulių apskrityje per metus – nuo 2018 liepos iki 2019 liepos – MK aplankė 139 šeimas.  Apsilankymų skaičius keleriopai didesnis, nes vienai šeimai užtenka trijų apsilankymų, kitai jau reikia ir šešių.  Dažniausiai šeimos, kur vaikams nustatytas aukščiausias grėsmės lygis, pagalbą priima. Šiaulių apskrityje per metus jos atsisakė tik 20 šeimų.

Po 14 - kos dienų MK perduoda rekomendacijas savivaldybės paskirtam atvejo vadybininkui. ,,Kai mes jau taikom atvejo vadybą, šeima ar vienas iš tėvų jau būna supažindintas su pagalbos galimybėmis. Neretai svarbiausia yra priklausomybės ligų specialisto ir psichologo pagalba. Būna, kad dėl skurdo tėvai ar vienas jų negali važinėti į konsultacijas, tai tenka vežioti. Kartą teko net vykti pas darbdavį ir įtikinėti, kad jo darbuotojui reikia pagalbos, nes jis nori susigrąžinti vaikus, tai žmogui reikia suteikti laivą valandėlę nuvykti pas specialistą. Sunkokai, bet darbdavį įtikinome“, – darbo subtilybes pasakoja atvejo vadybininkė Sonata Būzienė.

,,Kokį bendrą tikslą matote, kai dirbate su šeima, patyrusia krizę?“, – klausė bendradarbiavimo mokymų organizatorė Žmogaus studijų centro konsultantė Nomeda Brazdžiūnaitė – Sanden.

,,Saugus vaikas saugioje šeimoje“, – toks buvo vieningas atvejo vadybininkų ir MK atsakymas.

Siekiant išsaugoti vaiką šeimoje, sunkumų patiriančios šeimos apgyvendinamos krizių centre

Kai šeima ar joje augantis vaikas susiduria su problemomis, vaiko teisių gynėjai reaguoja vieni pirmųjų. Vienas iš būdų pagelbėti sunkumų patiriančiai šeimai su vaikais – visos šeimos apgyvendinimas krizių centre, kur kompleksinė specialistų pagalba – ir vaikui, ir mamai, ir tėvui – teikiama visą parą. Sprendimą, ar šeimą apsigyventi krizių centre – geriausias sprendimas konkrečiu atveju, priima vaiko teisių apsaugos specialistai bendradarbiaudami su atvejo vadybininku.

„Krizių centre motinos ar tėvai su vaikais apgyvendinami tais atvejais, kai šeimai reikia nuolatinės kompleksinės pagalbos, kad nereikėtų taikyti griežčiausios vaiko apsaugos priemonės vaiką atskirai apgyvendinant nuo tėvų. Ši priemonė kaip pagalba šeimai taikoma tuomet, kai nustatomas pagalbos šeimai poreikis, kai šeimos gyvenamoji aplinka nėra saugi nei pačiam vaikui, nei vaiko vienam iš tėvų ar netgi abiems tėvams. Apsigyventi krizių centre rekomenduojama toms šeimoms, kurioms, tarkime, trūksta socialinių įgūdžių rūpintis vaikais. Pavyzdžiui, motina dėl įgūdžių stokos, negeba laiku pamaitinti kūdinio. Šalia esantis socialinis darbuotojas pasirūpins, kad būtų užtikrinti būtiniausi vaiko poreikiai, kad nekiltų grėsmė vaiko saugumui ir sveikatai. Mama, kilus neaiškumams, taip pat gali kreiptis bet kuriuo paros metu“, – sako Utenos apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus (toliau – VTAS) vedėja Irena Gaigalienė.   

Apsigyventi krizių centre taip pat neabejotinai siūloma mamoms su vaikais, kurios patiria įvairų smurtą, nes apgyvendinimas saugiame centre suteikia stiprybės motinai, kad ji suprastų esanti ne viena. Mamą su vaikais agyvendinus krizių centre bei moteriai su vaikais išėjus iš nesaugios aplinkos jos savivertė išauga ir ji geriau gali pasirūpinti savo vaikais, išauga jos autoritetas vaikų akyse.

Anot skyriaus vedėjos I. Gaigalienės, pasitaiko, kad šeimos patiria santykių krizę, vaiko elgesio ar kitus sunkumus, tačiau svarbu, kad šiais atvejais žmonės žinotų, kur kreiptis profesionalios pagalbos, kad būtų aiškus pagalbos jiems planas ir platus spektras kokybiškų ir nemokamų socialinių paslaugų.

„Mūsų tikslas – išsaugoti ne tik tėvų ir vaikų ryšį, bet ir kad jie kiekvieną dieną fiziškai būtų kartu. Manome, kad tai atitinka geriausius vaiko interesus. Svarbiausia, kad šeima noriai bendrautų su vaiko teisių apsaugos specialistais ir geranoriškai priimtų siūlomą pagalbą“, – VTAS vedėja I. Gaigalienės.

Krizių centre apgyvendinta šeima gauna kompleksinę specialistų pagalbą. Be to, šeima „išimama“ iš jai įprastos aplinkos, kurioje niekas nemotyvavo keisti gyvenimo būdo. „Pavyzdžiui, motina buvo pasiryžusi keisti savo gyvenimo būdą, tačiau nesulaukė aplinkinių palaikymo, prarado motyvaciją nuolat gaudama tik neigiamas nuostatas. Antra, ji jaučiasi žymiai saugesnė būdama krizių centre, nes, kaip žinome, itin dažna priežastis, kodėl šeimos nesikreipia pagalbos net patirdamos smurtą, – nesitiki būti apsaugotos nuo smurtautojo nei pačios, nei jų vaikai. Taigi, apgyvendinus krizių centre, užtikrina saugumą. Tik patekę į saugią aplinką žmonės išdrįsta spręsti ilgą laiką šeimą kankinusius sunkumus“, – sako VTAS vedėja. 

Jūratė Mieželytė, Utenos apskrities VTAS Visagine patarėja prisimena šeimą, kuriai padėjo būtent apgyvendinimas krizių centre. „Buvo gautas pranešimas, kad kūdikį auginanti moteris nuolat girtauja.

Paaiškėjo, kad tai vaiko teisių apsaugos specialistams žinoma šeima, nes motina jau yra praradusi ne vieną savo vaiką. Darbo su šeima metu išsiaiškinta, kad mama deda pastangas neprarasti savo mažiausio vaiko, nori jį auginti pati, tačiau ne visuomet pakanka stiprybės. Specialistų pasitarimo metu nuspręsta, kad šiuo atveju būtų geriausia šeimai pasiūlyti apsigyventi krizių centre. Mama labai nenoriai, bet sutiko kurį laiką, t.y. kol jos draugas yra ligoninėje, pagyventi šeimos krizių centre. Su ja buvo sutarta, kad tai bus dar vienas svarus įrodymas, kad ji nori gyventi kartu su savo vaiku. Motina nuvyko susipažinti su krizių centro darbuotojais ir pripažino, kad daug kas yra geriau, nei tikėjosi. Moteris su kūdikiu Šeimos krizių centre praleido apie 2 mėnesius. Per tą laiką šeima buvo stebima ir konsultuojama“, – pasakojo patarėja J. Mieželytė.

Per keletą mėnesių vienas specialistas sugebėjo rasti 16 vaikus globoti pasiryžusių žmonių

Kokios priemonės motyvuoja žengti itin atsakingą žingsnį – užauginti be tėvų globos likusį vaikąįvaikinti, apsispręsti nuolatinei globai, pasirinkti svečiavimosi variantą? Iš lūpų į lūpas perduodama informacija ir gyvas pavyzdys yra geriausia reklama, sako ne viena pakalbinta globėjų šeima. O gyvenimo netikėtumai, kuriuos belieka tiesiog priimti, čia irgi ne paskutinėje vietoje.

Globos namų kaimynystė įkvėpė keturias šeimas

Pieš metus Kulvoje, kaime Jonavos rajone, atnaujinus ir pritaikius buvusio lopšelio darželio patalpas, įkurdinti bendruomeniniai globos namai. Tuomet juose apgyvendinti aštuoni paaugliai, stereotipiškai dalies bendruomenės iš karto priskirti rizikos grupei.

Pradžia nebuvo lengva. Bet per metus paaugliai įgijo pasitikėjimą, nemažą būrį draugų, o pati įstaiga kaimo žmonių dažniau imta vadinti tiesiog nameliais.

„Kai matome nemalonių pasipriešinimo tokiai kaimynystei atvejų, šiame kaime naujieji gyventojai pritapo gan greitai. Atvirumu grįsta laikysena, aktyvus įsiliejimas į kaimo gyvenimą, padėjo atsikratyti globos namų paaugliams klijuojamų etikečių,“  kalba Jonavos socialinių paslaugų centro darbuotoja ir Kulvos gyventoja Vestina Jakučiūnienė. 

Moteris džiaugiasi, kad besikeičiantis bendruomenės požiūris paskatino ir globai. Grįžtamojo ryšio ilgai laukti nereikėjo, tais pačiais metais į globėjų mokymus užsirašė keturios šaunios Kulvos šeimos. Dvi iš jų savo namų duris be tėvų globos likusiems vaikams jau atvėrė. Kitos tam dar rengiasi.

Bendruomeninių globos namų tikslas – auklėti globotinius taip, kad jie sėkmingai įsitvirtintų visuomenėje. Šiuo metu nameliuose gyvena šeši jaunuoliai.

Atsitiktinai krikšto mama tapo mama

Įvairioms iniciatyvoms atviri Kauno rajono Pagynės vaikų globos namai (dabar Vaiko gerovės centras Gynia), palaikė aktyvios, krikščioniškas vertybes puoselėjančios lietuvių kalbos mokytojos Ritos Pauliukaitienės idėją dėl krikštynų.

Tuometė socialinė darbuotoja Regina Bašinskienė prisimena, jog Krikšto sakramentui ruošti dešimtis vyresnių, jau galinčių apsispręsti vaikų. O problema iškilo tik dėl krikšto tėvų –  jų trūko. Norėta paskatinti atsakingas, su vaikais ilgalaikį ryšį palaikyti ketinančias šeimas, tikėtasi ir artimo ryšio užsimezgant.

Būsimi krikšto tėvai su vaikais supažindinti per vieną popietę, kurio krikšto tėvu taps, lėmė tik atsitiktinumas. Dešimties metų senumo įvykius darbuotoja pamena labai aiškiai, sako, kad buvusi džiugi šventė. Ir tokia vienintelė.

Krikšto tėvai ilgą laiką palaikė ryšius su vaikais. Dabar visi jau pilnamečiai ir kaip toliau susiklostė bendravimas, ji nežinanti. Bet vieną tokiu būdu užsimezgusią draugystę ji stebi ir šiandien, su krikšto mama, komunikacijos specialiste, suveda darbas toje pačioje srityje.

Praėjus metams po krikštynų, moteris tapo nuolatine krikšto dukros globėja, o labai greitai krikšto mamos vardą vaiko lūpose pakeitė žodis mama. Šiomis dienomis abi šventė džiugią šventę – mergaitės 18-ąjį gimtadienį.  

Su mokytojų šeima užsimezgusios draugystė nenutrūko

Vieno vidurio Lietuvos miesto meras kartu su žmona ketvirti metai rūpinasi globos namuose gyvenančia mergaite. Juos suvedė pažintis mokykloje, kur abu sutuoktiniai mokytojavo.

Mergaitė augo ilgalaikių priklausomybių ir kitų sudėtingų problemų varginamoje šeimoje, teismui ribojus tėvystę, pirmos klasės moksleivė pateko į globos namus.

Pedagogų šeima pradėjo rūpintis buvusia mokinuke, užsimezgė šilta draugystė. Kone kiekvieną savaitgalį parsiveža mergaitę pasisvečiuoti, kartu įveikė ne vieną krizę. Paskutinis susitikimas su dabar vienuolikmete įvyko prieš mėnesį – galimybę bendrauti riboja pasikeitęs gyvenimo tempas, su pareigomis užgriuvusi atsakomybė ir krūvis.

Atvirauti apie šį santykį šeima atsisako kategoriškai, šią savo gyvenimo dalį laiko labai asmeniška ir jautria. 

Specialistės atkaklumą vainikavo dvi globėjų grupės 

Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus patarėja, ilgametė vaiko gerovės srities darbuotoja Regina Klevinskienė įsitikinusi, kad geriausia globos reklama yra iš lūpų į lūpas perduodama informacija.

R. Klevinskienė dalijasi, kaip prieš porą metų per keletą mėnesių Raseiniuose į mokymus surinko dvi būsimų globėjų grupes. Visi mokymus baigė, gavo teigiamas išvadas, dalis į šią veiklą rimtai pasinėrė.

„Surizikavau ir vietos laikraštyje paskelbiau, kad kiekvieną antradienį nuo 17 iki 17. 30 val. savo darbo vietoje laukiu pokalbio visų, besidominčių vaiko globos idėja, norinčių gauti daugiau informacijos. Pirmą savaitę atėjo trys vietos žmonės. Tai suteikė vilčių. Bet antrą neatėjo nė vienas. Trečią vėl vienas ar du. Tada pradėjo daugėti smalsaujančių, gal pasklido plačiau informacija. Tokiu būdu per keletą mėnesių surinkau šešiolikos žmonių grupę“, –  pasiteisinusia motyvacijos forma džiaugiasi specialistė.

Viena grupė buvo paruošta pavasarį, kita rudeniop. Kadangi susirinko tiek daug žmonių, atestuoti specialistai iš Kauno atvažiuodavo mokymus vesti tiesiai į Raseinius. Tai išsilavinusios, vidutinio amžiaus šeimos: medicinos darbuotoja, pedagogų, ūkininkų šeimos, savo verslą turinti pora ir kt.

„Lankstinukai ir balionai gyvos emocijos nepakeis, –  tvirtina globos sritį kuruojanti specialistė. – Žmonės jautrūs, bet gal tiesiog nesusimąsto, kad štai galėtų pasidalyti savo gyvenimu su be tėvų globos likusiu vaiku. Ne kartą esu girdėjusi laimingus globėjus sakant: ir kaip aš anksčiau apie tai nepagalvojau“.

 

Marijampolės apskrityje mobiliosios komandos apsilankymų šeimose skaičius išaugo

Nuo 2019 m. pradžios 48 Marijampolės apskrities šeimoms ir 4 šeimose likusiems augti vaikams suteikta Marijampolės apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus (toliau – VTAS) mobiliosios komandos (toliau – MK) pagalba.

Marijampolės apskrities VTAS MK į susitikimus kviečia apskrities savivaldybių atstovus, tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatorius, kitus šeimų gerovės srityje dirbančius specialistus aptarti savo veiklos rezultatus.

„Nuo metų pradžios tik viena šeima atsisakė priimti mobiliosios komandos pagalbą. Palyginus šių metų  tendencijas su to paties laikotarpio 2018-ųjų metų, mobiliosios komandos apsilankymų šeimose skaičius išaugo. Vienoje šeimoje vidutiniškai apsilankoma 5 kartus“, - apie darbo rezultatus kalbėjo Irma Matulevičienė, Marijampolės apskrities VTAS MK vyriausioji specialistė.

Paskutiniame susitikime Vilkaviškio rajono savivaldybėje MK specialistai pabrėžė, jog Vilkaviškio rajone gauta 10 prašymų sudaryti mobiliąją komandą intensyviam darbui su krizę išgyvenančiomis šeimomis, tačiau iš viso Vilkaviškio rajone dirbta su 12 šeimų.

 „Aptardama darbo specifiką Vilkaviškio rajone, noriu pasidžiaugti,  kad drauge dirbdami su gerovės srityje dirbančiais specialistais visuomet prieiname prie vieningos nuomonės dėl pagalbos metodų taikymo šeimoms. Visos mobiliosios komandos teikiamos rekomendacijos atsispindi atvejo vadybininkų sudaromuose pagalbos šeimoms planuose“, - apie sklandų bendradarbiavimą kalbėjo I. Matulevičienė.

MK specialistų teigimu, susitikime buvo susitarta, nuo šiol į pagalbos šeimai plano sudarymo posėdžius kviesti tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatorių. Tai padės greičiau išsiaiškinti ar savivaldybė gali užtikrinti gyventojams rekomenduojamų paslaugų prieinamumą.

„Susitikime kalbėjome apie šeimas, kurioms teikiant intensyvią mobiliosios komandos pagalbą pavyko pasiekti teigiamų pokyčių, tačiau pasibaigus 14 dienų laikotarpiui kol drauge dirbome, teigiami rezultatai šeimoje taip pat pasibaigė“, - kalbėjo MK socialinė darbuotoja.

Specialistų nuomone, taip nutinka todėl, kad nutrūkus MK darbui, šeimos nustoja gauti intensyvias paslaugas, netenka palaikymo, vėl dingsta jų motyvacija, psichologo konsultacijų tenka laukti pernelyg ilgą laiką, tuo tarpu vienas socialinis darbuotojas nepajėgus užtikrinti specialių šeimos poreikių.

Susirinkusieji nutarė pateikti pasiūlymus Vilkaviškio rajono savivaldybei dėl šių problemų sprendimo, o ypatingais atvejais, siekiant efektyvios pagalbos krizės ištiktai šeimai, auginančiai vaikus, į pagalbą pasitelkti MK specialistus.

 

Panevėžio apskrities VTAS vedėja: „Susitikimų su švietimo darbuotojais ir tėvais tikslas - saugus ir laimingas vaikas“

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Panevėžio apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus (VTAS) specialistai pradėjo susitikimų ciklą su apskrities švietimo įstaigų socialiniais pedagogais, vaiko gerovės komisijų pirmininkais bei mokyklų ir darželių vadovais, ir ragina juos sutelkti jėgas bendram darbui, kad būtų užtikrinta patyčių prevencija, o specialistai pastebėtų net menkiausius ženklus apie vaiko patiriamą bet kokį smurtą.

„Netoleruotina jokia smurto forma prieš vaikus, - tai ir norime akcentuoti švietimo darbuotojams. Būtent jie yra tie žmonės, kurie yra arčiausiai vaiko ir geriausiai pažįsta ne tik jį, bet ir jo aplinką. Todėl kviečiame visus, dirbančius su vaikais, būti neabejingais ir pastebėti bent krislelį nerimo vaiko akyse. Bet koks pakitęs vaiko elgesys gali signalizuoti apie jam kylančią grėsmę ar smurtą bei patyčias jo atžvilgiu“, - jau vykusiuose susitikimuose kalbėjo Panevėžio apskrities VTAS vedėja Ž. Ginaitė ir paragino nuogąstavimais dalintis ir su vaiko teisių gynėjais.

Anot apskrities vedėjos, jau vykę susitikimai su socialiniais pedagogais Panevėžyje, Pasvalyje bei Rokiškyje parodė, kad ugdymo įstaigų bendruomenei trūksta žinių apie galiojantį vaiko teisių apsaugos įstatymą bei kaip jis veikia praktiškai, o tai sėja kai kurias bereikalingas baimes ir užkerta kelią bendradarbiavimui vaikų gerovės labui. Be to, paaiškėjo, kad kai kurios šiais mokslo metais įsigaliojusios naujovės įnešė nemažai sumaišties į socialinių pedagogų darbo kasdienybę. Bene daugiausia klausimų ir diskusijų kyla dėl ugdymo įstaigų lankomumo, kai neliko gydytojų pažymų. Mokyklų darbuotojai baiminasi, kad tai netaptų lengvai prieinamu pasiteisinimu nesilankyti mokykloje. „Turime išmokti pasitikėti vieni kitais. Tėvai turi likti sąmoningi ir užtikrinti vaiko teisę į ugdymą bei mokslą, o vaikai – suprasti pareigą mokytis ir nepiktnaudžiauti pažymų nebuvimu“, - sakė Ž. Ginaitė ir pabrėžė, kad mokyklos ir tėvai atsakingi už vaikų lankomumą ir jų teisės į mokslą užtikrinimą. 

Socialinius pedagogus ir mokyklų bei darželių vadovus su vaiko teisių apsaugos tarnybos darbo ypatumais supažindina ne tik apskrities vedėja, bet ir patarėjai, o mobilios komandos specialistės pasakoja apie darbą su šeimomis. „Tiek vaiko teisių specialistai, tiek pedagogai – visi dirbame vaikams ir siekiame, kad jie augtų ir būtų ugdomi saugioje ir rūpestingoje aplinkoje. Šis susitikimų ciklas skirtas įtvirtinti institucijų bendradarbiavimą bei pasidalinti darbo  patirtimi, iškylančiais rūpesčiais, aptarti sudėtingesnes situacijas“, - sakė Panevėžio apskrities VTAS vedėja Žaneta Ginaitė.

Tai ne vieninteliai susitikimai su švietimo bendruomene. Panevėžio apskrities VTAS specialistai lankosi ir mokyklų bei darželių tėvų susirinkimuose, diskutuoja ne tik apie vaikų teises, pareigas, bet ir atsako į tėvams kylančius klausimus. 

Svarbiausias tikslas dirbant su sunkumų turinčiomis šeimomis – suprasti ir padėti

Klaipėdos apskrities vaiko teisių skyriaus mobilioji komanda inicijavo susitikimus su Klaipėdos miesto, rajono, Šilutės ir Skuodo rajonų atvejo vadybininkais, kurių metu aptarti darbo su šeimomis, kurioms reikalinga pagalba, klausimai, probleminiai bendradarbiavimo ir kiti aktualūs klausimai bei pasidalinta patirtimis.

„Bendradarbiavimo tikslas – sklandesnis ir kokybiškesnis pagalbos teikimas šeimoms, patyrusioms krizes ir sunkumus. Dirbant su šeimomis, mes siekiame ne tik suteikti pirminę pagalbą šeimai, bet ir motyvuoti ją, kad pasibaigus mūsų darbo laikui, žmonės apsilankytų atvejo vadybos posėdyje, paaiškinti, kuo jis svarbus ir naudingas. Supažindiname šeimas, kaip posėdis vyksta, koks jo tikslas, kokios paslaugos vėliau gali būti suteiktos šeimai. Taip skatiname nebijoti žmones vykti į posėdžius“, – sakė pirmo susitikimo kuratorė, mobiliosios komandos priklausomybės ligų specialistė Renata Bružienė.

Pasak mobiliosios komandos vyriausios specialistės (psichologės) Kristinos Lekavičiūtės, vykstant į šeimą, kuri yra patyrusi ir taip daug streso dėl vaiko paėmimo iš šeimos (vaikui nustačius antrą grėsmės lygį), labai svarbu nesuteikti šeimai papildomos įtampos dėl besilankančių specialistų skaičiaus ar jų bendravimo. „Lankantis šeimoje stengiamės parinkti tinkamus žodžius, kad žmogus atsivertų, išsipasakotų, suvoktų kylančias sunkumus šeimoje. Visų pirma, šeimos nariai turi sutikti priimti mūsų pagalbą. Tik gilindamiesi į šeimos situaciją, galime išsiaiškinti, kokios tiksliai pagalbos šeimai reikia ir kokiu būdu ją galima suteikti“, – pasakojo K. Lekavičiūtė.

Mobiliosios komandos socialinės darbuotojos Aušros Petkutės teigimu, darbą palengvina šeimos gerovės srityje dirbančių specialistų funkcijų žinojimas. „Žinant vieniems kitų funkcijas, darbas vyksta greičiau ir sklandžiau. Daug padėti mums gali socialiniai darbuotojai, nes neretai iš anksčiau pažįsta tam tikrą šeimą. Svarbus momentas atvejo vadybos posėdyje būna vaiko grąžinimo į šeimą klausimas. Norime priminti, kad mobilioji komanda neteikia išvados apie vaiko grąžinimo į šeimą. Mes, mobilioji komanda, išsakome įžvalgas, teigiamus ar neigiamus pokyčius, įvykusius šeimoje per mūsų darbo laikotarpį. Sprendimą, ar grąžinti vaiką į šeimą, priima vaiko teisių apsaugos vyriausieji specialistai-gynėjai“, – kalbėjo A. Petkutė.

Šiuo metu mobilioji komanda su šeima dirba 14 kalendorinių dienų, o nuo 2020 m. sausio 1 d. šis terminas prasitęs iki 30 dienų. Tai leis mobiliajai komandai su tėvais ar vienu iš jų susitikti daugiau kartų ir paskatinti ne tik imtis teigiamų pokyčių gyvenime, bet ir jų pasiekti.

Specialistų laukia paskutinis susitikimas su Skuodo rajono atvejo vadybininkais Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyriuje.

 

Mažo miestelio globėja savo globotinę vadina Dievo vaiku

„Ji – Dievo vaikas“, - taip mūsų pokalbį pradeda Rūta, kalbėdama apie globotinę Eglę. Rūta yra mažo miestelio mokytoja, aktyvi bendruomenės narė, dailininkė. Kilusi iš daugiavaikės šeimos, pati užauginusi 3 vaikus. Gyvena nedideliame jaukiame šimtą metų skaičiuojančiame namelyje, kur vietos atsirado ir Eglei.

Eglė – šešiolikmetė paauglė, kurios nekamuoja paaugliški rūpesčiai, pirmosios meilės ar mažų mergiškų intrigų našta, tai – nuolat besišypsanti mergaitė, kuri yra kitokia. Kitokia, nes turi negalią – vidutinį protinį atsilikimą.

Nedaug žmonių ryžtasi globoti paliktus vaikus, tai tiesa, dar mažiau žmonių imasi paauglių globos, o kiek atsiranda tokių, kurie priglaudžia ir suteikia namus neįgaliems vaikams, kurie nereikalingi net savo motinoms? Tokių žmonių mažuma.

– Rūta, papasakokite savo ir Eglės pažinties istoriją.

– Į mano atmintį yra įstrigę vieno studijų laikų draugo žodžiai. Tuomet aš buvau jauna Dailės akademijos studentė negalvojanti net apie šeimos kūrimą, o ką jau ten kalbėti apie globą. „Įdomu, koks jausmas užauginti svetimą vaiką“, - tuomet pasakė mano grupiokas. Tada nesureikšminau šios frazės, tačiau laikas nuo laiko ji vis iškildavo mano atmintyje. Kodėl nežinau, bet šiandien esu įsitikinus, kad gyvenime niekas nevyksta be reikalo.

Su Egle susipažinome prieš penkis metus pamokoje. Aš vedžiau dailės terapiją specialiųjų poreikių vaikams. Man tie vaikeliai tokie įdomūs pasirodė. Tuomet vienuolikmetė Eglė išsiskyrė iš visų: šviesiaplaukė, miela mergaitė. „Jos niekas nenori imti, mokytoja, paimkite ją jūs“, - paprašė jos klasiokai.

Aš pasižadėjau, kurį nors savaitgalį ją pasikviesti pas save paviešėti. Taip ir prasidėjo mūsų su Egle draugystė.

– Kaip ryžotės imtis ją globoti?

– Nereikėjo jokio ryžto. Aš, tiesiog, ilgai nespręsdama, su niekuo nepasitarusi ėmiau ją globoti. Pranešiau savo šeimai, kuri pritarė mano sprendimui ir palaikė jį, baigiau globėjų kursus ir tapau Eglės globėja. Kodėl ilgai negalvojau ir neskyriau daugiau laiko sprendimui priimti? Ogi todėl, kad žinojau, jeigu pradėsiu tartis su kitais, galvoti, svarstyti visus už ir prieš galiu pradėti abejoti. Žinojau, kad, tikrai, atsiras tie, kas bandys atkalbėti, pateiks argumentus, kurie sukels abejones. Kam to reikia? Aš tiksliai žinojau, kad noriu globoti Eglę.

Atsimenu, kaip mano dukra – Eglės bendraamžė, atėjo pas mane ryte ir susižavėjusi pasakė: „Mama, aš naktį pabudau, pažiūrėjau į Eglę, o ji miegodama šypsojosi.“ Eglė neturi pavydo jausmo, ji nesugeba kerštauti, apkalbėti, meluoti, net pykti kaip reikalas nemoka, nieko neplanuoja, tiesiog gyvena.

Kalbėdamasi su globėja sužinojau, kad Eglė neskiria metų laikų, neskaito, neskaičiuoja, valandų, taip pat nepažįsta. Tačiau, kaip mane nustebino ši mergaitė, kai susipažindama su manimi ištiesė ranką, ryžtingai paspaudė manąją ir pasakė:

– Eglė, malonu.

– Rūta, ką įnešė Eglė į jūsų šeimą, o gal ko išmokė?

– Kaip keistai neskambėtų, šis vaikas atnešė į mūsų namus daug linksmumo, suvokimo, kad reikia gyventi čia ir dabar.  Ji labai miela, myli gyvūnus, už tai namuose šmirinėja šuo ir dvi katės – Eglės numylėtiniai. Ji nori visiems padėti, žinoma, ne visada išeina. Labai noriai dulkių siurbliu siurbia kilimą, tai – jos pareiga namuose. Aišku, ją visuomet reikia prižiūrėti, negalima palikti vienos, tačiau tai dar labiau stiprina mūsų ryšį.

Būna ir juokingų istorijų. Kartą sėdime visa šeima prie stalo, Eglė pažiūri per langą ir sako: „Atvažiavo dvi dėdės ir du tetos“. Taip miela ir juokinga pasidarė, mes juokiamės, giriam ją, o ji taip pat džiūgauja, kad visiems linksma. Kažkurį rytą paklausiu šeimynykščių kiek valandų, kaip tyčia nė vienas neturi laikrodžio, o Egle išpoškina: „ 17 valandų, 40 minučių“. Ji gi nepažįsta valandų, nei skaičių, bet nori padėti, ir vėl taip smagu pasidaro nuo jos gerumo.

– Egle, ką tu labiausiai mėgsti veikti?

– Maudytis ir keliauti. 

Rūta priduria:

– Mes kasmet nuvažiuojame prie jūros. Aš dainuoju etnografiniame ansamblyje, o ji visuomet drauge dalyvauja repeticijose ir į koncertus kartu važiuojame. Buvome Italijoje, Eglė matė Pompėją, o kitą kartą ir Lenkiją drauge aplankėm.

– Rūta, ką kaip jūs matote Eglės ateitį?

– Eglė lanko pamokas, taip pat mokosi amatų, mezga, šaliką ar net kojines numegzti gali. Galimas daiktas, kad dar truputį pasimokiusi taps amatininke. Ji noriai imasi veiklų. Va, neseniai pirmosios komunijos priėjo. Atsakingai išmoko visus poterius. Labai norėjo atrodyti per pirmosios komunijos iškilmes, kaip princesė.

Eglė parodė tos iškilmingos dienos nuotraukas: balta suknele, ilgus šviesius plauku puošia gėlių vainikas, ji atrodė, kaip princesė. Mergaitės svajonė išsipildė.

– Rūta, ką patartumėte žmonėms norintiems globoti neįgalų vaiką, tačiau vis dar svarstantiems, ar verta tai daryti?

– Globokite! Ir ilgai negalvokite. Jūs net neįsivaizduojate, kiek dovanų ir pamokų atneš šis vaikas. Jis padarys jus ir aplinkinius geresniais.

 

X