Naujienos

Į bėdą patekusias moteris priglaudžia saugūs namai

Viešoji įstaiga ,,Motinos Teresės šeimų namai‘‘ Šiauliuose  įsteigta 2012-tųjų gegužę. Juos įsteigė ,,Vilties kalnas‘‘ – labdaros ir paramos fondas. Tačiau šių namų istorija siekia dar tolimesnę praeitį. Kelerius metus atgal, dar iki oficialaus namų atidarymo, fondas savanoriškais pagrindais inicijavo globą ir paramą šeimai, įkūrė atsakingos tėvystės mokyklėlę. Taip vystėsi vizija  Šiauliuose įkurti įstaigą, kur būtų teikiamos stacionarios globos paslaugos mamoms su  vaikais.

 Motinos Teresės šeimų namams nuo įkūrimo vadovaujanti Regina Zabielienė sako, kad darbų tikslas – suteikti paslaugas į bėdą patekusioms šeimoms, saugiai apgyvendinti ir skatinti, kad tolesnis savarankiškas gyvenimas eitųsi sklandžiai ir savarankiškai.

O namelių (taip švelniai šiuos namus vadina direktorė Regina) gyventojai dažniausiai - jaunos moterys, augusios valstybiniuose globos namuose, neretai su vienokia ar kitokia negalia, dažniausiai turinčios labai mažas pajamas, turinčios mažai socialinių įgūdžių, nerandančios darbo ir pastogės. Didžiausia krizė tokių moterų gyvenime prasideda pastojus ir atsiradus kūdikiui. Nesant namų arba gyvenant nesaugioje, atsitiktinėje pastogėje kyla konfliktai su vaiko tėvu arba moteris nepriimama gyventi. Tokioje socialinėje erdvėje neretas palydovas – alkoholis, dėl kurio pabyra santykiai poroje. Jeigu nebūtų tokių namų didžioji dauguma į minėtas bėdas patekusių moterų negalėtų auginti savo vaikų pačios. Taigi darbas vardan šeimos išsaugojimo vertas pastangų.  Čia apgyvendintos moterys su mažais vaikais turi privačią erdvę – atskirą kambarį su vonia. Garantuojama parama ne tik daiktais ir maistu, bet ir teikiama visokeriopa socialinė pagalba -  socialinio darbuotojo, psichologo konsultacijos. Darbuotojos stengiasi išmokyti moteris gaminti maistą, taupiai leisti pinigus, o svarbiausia rūpintis savo vaikais. Neretai tenka pabūti ir auklėmis. Įprasta situacija, kai kambarėlyje darbuotojų aplankyta jauna mama supyko, paliko ant lovos paguldytą kūdikį ir tiesiog iš pykčio išėjo. Namų psichologei teko kūdikį čiučiuoti, pasirūpinti, kad jis būtų saugus. Šiaulių Vaiko teisių specialistai rūpinasi, kad reikalui esant, į bėdą patekusios mamos į Motinos Teresės namus ateitų drąsiai.

Pastaruoju metu išimties tvarka čia apgyvendinami ir tėčiai su vaikais. Istorijos spaudžia širdį, kai vaikų mamos jais visai nebesirūpina, o tėtis nenori prarasti ryšio su vaikais ir lieka jais rūpintis. Bėda, kad nėra kur gyventi, sprendžiama operatyviai- Šiaulių Vaiko teisių specialistai rūpinasi, kad vaikai liktų šeimoje ir mielai tarpininkauja, kad tėtis su vaikais persikeltų į ,,Motinos Teresės šeimų namus‘‘. Direktorė Regina leido pasidalinti jų tinklalapyje viešinamomis istorijomis. Štai kelios jų.

,,Esu 21 metų mama, atvykau čia 2018 m. pavasarį iš Šiaulių rajono, auginu 2 vaikus. Gyvenau su sugyventiniu, kuris piktnaudžiaudavo alkoholiu, žinoma nuo to ir kildavo konfliktai mūsų šeimoje. Išgėręs vyras būdavo labai agresyvus, ne vieną kartą yra pakėlęs ranką prieš mane, labai dažnai vyras mane „koliodavo“ o visą tą matydavo ir girdėdavo mano vaikai, vyras nesirūpindavo nei manimi nei mūsų vaikais, gerai, kad turiu gerus ir atsakingus savo tėvus, kurie padėdavo maistu ir pinigais.  Apie savo šeimos problemas pasakojau savo socialinei darbuotojai, visą laiką jai minėjau, kad vaikams tikrai nėra gerai gyventi tokioje aplinkoje ir vis mąstydavau jį palikti, galų gale nusprendžiau. Neturėjau kur eiti gyventi, name kuriame gyvenau su savo vaikais buvo sutartis sudaryta vyro vardu. Kalbėdamasi su savo socialine ji labai sunerimo ir pasiūlė man, galbūt norėčiau apsistoti Šiaulių VšĮ Motinos Teresės šeimų namuose, papasakojo apie čia teikiamas paslaugas ir ką galiu gyvenime pakeisti, kad jis nebebūtų toks, davė laiko man pagalvoti, bet ilgai neuždelsti. Pagalvojusi apsisprendžiau, kad ne tik būtų  man geriau čia atvykti, bet ir vaikam, todėl savo socialinei pasakiau, kad noriu čia vykti, nuo mano apsisprendimo po kelių dienų atvykau į šeimų namus, mus mielai pasitiko socialinė darbuotoja, viską aprodė ir davė kambario raktus, kuriame šiuo metu gyvenu. Nieko nelaukusi ir paskatinta šių namų direktorės, socialinių, kitų darbuotojų, ėjau tvarkytis išmokų, iki pat šios dienos toliautvarkausi alimentus. Socialinės darbuotojos labai yra rūpestingos, labai padėjo tvarkytis reikiamus dokumentus, nes nežinojau nei kur kreiptis pagalbos, nei ką daryti ar eiti. Padėjo ir psichologiškai suvokti, kad galiu ir viena auginti vaikus.‘‘

,,Mane atvežė 2017-tųjų vėlų rudenį.

Atvykau į VšĮ Motinos Teresės šeimų namus vien dėl to, kad išmokčiau elgtis su vaiku, su žmonėmis. Daug ką išmokau eidama į susirinkimus, į būrelius, į paskaitas ir t.t.

Noriu pasakyti direktorei labai ačiū, kad mane priėmė į šituos namus ir jei nebūčiau važiavusi, būtų atėmę vaiką iš manęs. Labai labai dėkinga esu, kad mane išgelbėjo , kad mano vaiko neatėmė. Jei būtų atėmę vaiką, tai nežinau, ką būčiau dariusi be vaiko.

Ačiū, kad yra tokie namai, kur mamos su vaikais priima.

 Mama, 24 m.‘‘

 

,,Atėjau čia gyventi, jog susigrąžinčiau dukrą. Ją praradau dėl pogimdyminės depresijos. Buvau emociškai ir psichologiškai palūžusi.

Visi darbuotojai padėjo man atsigauti ir atsistoti ant kojų, jog susigrąžinčiau ją. Dabar šalia savęs turiu dukrą, be jos neįsivaizduoju gyvenimo.

Šių namų dėka aš galiu džiaugtis ja.

Mama‘‘

,,Gyvenau su vyru ir dukryte kaime, buvo viskas iš pradžių gerai, paskui laikui bėgant vyras pradėjo piktnaudžiauti alkoholiu, o išgėręs vyras būdavo agresyvus, prieš mane ir mano dukrą naudodavo psichologinį smurtą, smarkiai rėkdavo, „koliodavo“, būdavo atvejų, kai mane tampydavo, todėl to nebeištvėrusi, kreipiausi į Motinos Teresės šeimų namus, prašydama pagalbos, nes neturėjau jokių pajamų, neturėjau kur gyventi, neslėpsiu turiu skolų ir nemažai reikalų su antstoliais. Čia atsikrausčiau 2018 m. po vasaros, mane labai maloniai priėmė direktorė ir leido čia apsigyventi. Čia gyvendama, socialinių darbuotojų, direktorės ir kitų gerų žmonių pagalba pradėjau tvarkytis įvarius dokumentus, pradėjau bylinėtis dėl skyrybų su vyru. Gyvendama vis galvoju, kaip greičiau išsimokėti skolas, kaip rasti darbą ir susitaupyti pinigų, kaip išsinuomoti būstą. Tikiuosi, kad čia gyvendama susi pinigų ir pilnai atsistosiu ant kojų. Dėkoju direktorei, socialiniams darbuotojams ir šių namų gyvenančioms mamoms. AČIŪ

44 metų MAMA

 

 

Vilniaus rajono mokinių tėvai iniciavo susitikimą su vaiko teisių apsaugos specialistais

Vilniaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovai priėmė Vilniaus rajono Kalvelių ,,Aušros“ gimnazijos mokinių tėvų ir mokyklos pedagogų kvietimą atvykti ir pristatyti Tarnybos veiklą, įvykusius pokyčius per pastaruosius 8 mėnesius nuo vaiko teisių apsaugos sistemos pertvarkos pradžios bei atsakė į susirinkusiems aktualius klausimus.

„Vaiko teisių apsaugos sistemoje atsirado nemažai pokyčių, bet, kaip ir anksčiau, pagrindinis Tarnybos specialistų darbo prioritetas nekinta – reagavimas į kiekvieną pranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimą“, – pristatydamas įstaigos veiklą sakė Vilniaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus Vilniaus rajone patarėjas Edvard Zakševskij.

Susitikimo metu tėvai ir mokytojai supažindinti su teisėsaugos, socialinių partnerių ir kitų institucijų, bendradarbiaujančių su Tarnyba, atsakomybėmis. Taip pat buvo diskutuojama apie smurto prieš vaikus sąvoką bei analizuojami vaikų, nukentėjusių nuo smurto, statistikos pokyčiai Vilniaus rajone. Pasidžiaugta, jog nuo 2018 metų pradžios nei vienas vaikas mūsų šalyje nežuvo dėl smurto artimoje aplinkoje.

Per pastaruosius 6 mėnesius Vilniaus rajone viso gauta 511 pranešimų apie galimai pažeidžiamas vaiko teises. Aukščiausias grėsmės lygis vaikui buvo nustatytas 35 atvejais, iš jų laikinoji globa patvirtinta 30 atvejų.

Šių metų sausio mėnesį iš nesaugios aplinkos buvo paimti 3 nepilnamečiai. Jie apgyvendinti globos institucijoje (Kalvelių krizių centre). Dar 2 vaikai po mamos mirties laikinai apgyvendinti artimų giminaičių šeimoje. Vasario mėnesį iš nesaugios aplinkos buvo paimti 2 nepilnamečiai, iš kurių vienas apgyvendintas pas močiutę, kitas – globos institucijoje (Kalvelių krizių centre).

„Aukščiausias grėsmės vaikui lygio nustatymas ir jo paėmimas iš tėvų ar atstovų pagal įstatymą iš tiesų yra kraštutinė apsaugos priemonė, kai kyla reali grėsmė vaiko saugumui, sveikatai ar gyvybei. Taigi, vaikai iš tėvų paimami tik išskirtiniais atvejais. Jeigu šeima susidūrė su sunkumais, vaiko teisių apsaugos specialistai pirmiausia išsiaiškina situaciją ir pasiūlo pagalbą šeimai, o šią įgyvendina savivaldybėje dirbantys atvejo vadybininkai, – susitikime sakė E. Zakševskij. – Jeigu atvykę specialistai nustato, kad aplinka yra nesaugi vaikui, visada prašoma, kad vaiką laikinai globotų artimieji giminaičiai, giminaičiai ar asmenys, su vaiku susieti emociniais ryšiais. Tik tais atvejais, kai nėra giminaičių ar asmenų, su vaiku susietų emociniais ryšiais, laikinoji globa gali būti nustatoma globos centre, perduodant vaikus prižiūrėti budintiems globėjams, teikiantiems profesionalias paslaugas arba šeimynoje“.

Specialistų apsilankymas mokykloje sulaukė itin didelio tėvų susidomėjimo: susirinkusieji aktyviai diskutavo aiškindamiesi, kas yra laikoma „vaiko nepriežiūra“, pasakojo apie patiriamus vaikų auklėjimo sunkumus šeimoje ar iškylančias problemas ugdymo įstaigoje.

Ir tėvams, ir pedagogams buvo priminta, kad apie galimą vaikų nepriežiūrą, smurtą prieš juos, apie tai, kad jie galbūt gyvena  nesaugioje, sveikatai  pavojingoje aplinkoje, būtina pranešti (telefonu, elektroniniu laišku ar atvykus į Skyrių). Paaiškinta, jog skubiais atvejais, kai vaiko sveikatai ar gyvybei galimai gresia pavojus, būtina pranešti bendruoju pagalbos telefonu bet kuriuo paros metu.

Šeimų tvarumas ir gerovė – pamatinis tikslas šalyje

Šeimos gerovę kuriančios organizacijos Klaipėdos mieste rinkosi į idėjų forumą „Update! #Bendrystė“. Susitikimo metu šventinėje aplinkoje buvo ieškota vienijančių idėjų, kaip padėti šeimoms, ir, kaip sustiprinti organizacijų bendrystę bei sutelktumą.

Renginyje vyko idėjų dirbtuvės. Daug kalbėta apie kompleksines paslaugas šeimai, vaikų užimtumą, tėvų įsitraukimą į mokyklų veiklą ir veiklą su atžalomis. Visi forumo dalyviai, suskirstyti grupėmis, diskutavo ir pateikė siūlymus, kokia pagalba gali prisidėti kuriant šeimos gerovę. Buvo aptarti ir kiti su šeimos problemomis, tradicijomis, šventėmis susiję klausimai.

Diskusijų metu, Klaipėdos apskrities vaikų teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vedėja Rasa Bekėžienė pabrėžė sklandaus tarpinstitucinio bendradarbiavimo svarbą. „Tik žinodami, ką veikia kiti, galėsime padaryti daugiau ir prisidėti prie miesto šeimų tvarumo bei santykių kultūros plėtojimo“, – teigė ji. R. Bekėžienei pritarė Klaipėdos miesto savivaldybės Tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatorė Edita Kučinskienė, sakydama, jog „mes turime pažinti kitus, mes negalime dirbti atskirai, nes kiekvienas atskirai nepasieksime to, ko siekiame. O Klaipėdoje, mūsų uoste, vaikai turi augti saugiai, gražiai.“ Taigi organizacijų veiklos tikslas yra ne tik socialinė ar psichologinė pagalba konkrečiai šeimai, bet ir tokios aplinkos sukūrimas, kurioje būtų gera gyventi.

Forumas pažymėjo Klaipėdos Prano Mašioto progimnazijos Tėvų klubo veiklos penkmetį. Tėvų klubo atstovai supažindino renginio dalyvius su savo susikūrimo istorija, vizija, nariais bei veikla. Klaipėdos Šeimos centro direktorius kun. dr. Andrius Vaitkevičius kvietė vienytis bendram tikslui – holistinės pagalbos šeimai. Jis ragino diskutuoti, kaip būtų galima padėti šeimai, kai jai reikalinga visapusiška pagalba, ir aptarti, kaip plėtoti šeimai palankią bendrystę mieste.

Renginį organizavo Klaipėdos miesto Šeimos centras. Tai pirmasis tokio pobūdžio ir masto renginys Klaipėdos mieste, į kurį susibūrė tiek skirtingų organizacijų atstovų. Tarp dalyvių buvo miesto savivaldybės, socialinių reikalų departamento, švietimo įstaigų, vaikų globos namų, vaiko teisių apsaugos, vaikų laisvalaikio užimtumo, policijos, šaulių sąjungos, dvasinės pagalbos jaunimui centro ir kitų įstaigų, bendrijų bei iniciatyvų atstovai.

Forumo svečiai turėjo puikią galimybę ne tik padiskutuoti, pasidalinti kontaktais, bet ir pasigrožėti vaikų šokių bei muzikos ansambliais.

Projektas įkvėpė dalyvius toliau vystyti ir įgyvendinti jau užmegztas idėjas.

Nuo šiol vaiko teisių apsaugos specialistų automobiliuose – būtiniausi daiktai vaikui

Siekdama geriau atliepti į sudėtingą situaciją patekusio vaiko poreikius, Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba (Tarnyba) pasirūpino, kad kiekviename Tarnybos automobilyje, kuriuo specialistai vyksta į iškvietimą, būtų krepšys su būtiniausiais vaikui reikmenimis: paklotais pervystymui, sauskelnėmis, drėgnomis servetėlėmis, buteliuko su čiulptuku ir dangteliu, čiulptuku, buteliuku natūralaus vandens, keletu žaislų.

Vaiko teisių apsaugos specialistų, ypatingai dirbančių naktimis, savaitgaliais, nedarbo ir švenčių dienomis (budėtojų), patirtis rodo, kad vaikai, kuriuos jie randa atvykę pagal gautą pranešimą, neretai yra apleisti, neprižiūrėti. Tad specialistams tenka juos ne tik nuraminti, bet ir pamaitinti, nuprausti, sušildyti. Anksčiau darbuotojams tekdavo patiems užsukti į parduotuvę ir pasirūpinti būtinomis vaiko priežiūros priemonėmis, tad šių priemonių turėjimas tarnybiniuose automobiliuose ženkliai palengvins specialistams užduotį – patenkinti tam tikrus vaiko fizinius poreikius.

„Tai, kad mama, tėtis ir kiti artimiausi žmonės nuolat vartoja alkoholį ar/ir narkotines medžiagas, yra dažniausia priežastis, dėl kurios vaikai yra apleidžiami. Jie alksta (pasakoja, kad mama visai negamina valgyti), vaikšto ilgą laiką nepakeistais, nešvariais drabužiais, kenčia, nes apleisti emociškai“, – sako Vilniaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus vyriausioji specialistė Renata Bazelienė, kuri pati važiuoja į šeimos gyvenamąją ar kitą vaiko buvimo vietą, kai gaunama informacija apie galimai pažeidžiamas vaiko teises.

„Namuose dažniausiai tvyro netvarka: daiktai išmėtyti, lovos sujauktos, alkoholio tvaikas, suaugusieji triukšmauja. Iš tokios chaotiškos aplinkos norisi kuo greičiau vaikus perkelti į jiems palankią ir saugią. Tokiose situacijose mums būna išties nelengva surinkti būtiniausius vaiko daiktus, o jeigu dar jaučiame, kad kelionė bus netrumpa... Važiuojant tenka ir sauskelnes pakeisti, pagirdyti ar pamaitinti, verkiantį nuraminti ar tiesiog pasaką pasekti. Kartą teko vieną obuolį į tris dalis padalinti, nes vaikai guodėsi, jog nuo pietų nieko burnoj neturėję. Nuo tada visuomet su savimi vežiojamės krepšelį su obuoliais“, – sako Vilniaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus vyriausioji specialistė Kristina Svitojienė.

Gavę pranešimą, kad galimai buvo pažeistos vaiko teisės, vaiko teisių apsaugos specialistai operatyviai reaguoja į kiekvieną pranešimą: apsilanko vaiko gyvenamojoje ar kitoje aplinkoje, kurioje tuo metu yra vaikas, per vieną valandą, jei pranešimas gautas iš policijos, tą pačią dieną, tačiau ne vėliau kaip per 6 valandas, jei pranešimas dėl galimo smurto prieš vaiką gautas iš kitų šaltinių, ir – ne vėliau kaip per 3 darbo dienas, jei pranešimas apie galimą vaiko teisių pažeidimą nėra susijęs su smurtu.

Primename, kad Tarnyba įrengė Vaikų kambarius – bent po vieną kiekviename teritoriniame vaiko teisių apsaugos padalinyje. Vaiko kambario įrengimo tikslas – užtikrinti vaikui draugišką, emociškai priimtiną aplinką.

Tarnyba ir toliau ieškos būdų, kaip kuo geriau atliepti į sudėtingą situaciją patekusio vaiko poreikius.

Specialistų atsakomybė – „ištraukti“ nepilnamečius iš alkoholio gniaužtų

Besaikis alkoholio vartojimas – opi problema, kamuojanti ne tik sunkumų patiriančius suaugusiuosius, bet ir nepilnamečius asmenis. „Kai turiningą laisvalaikį ir jaunystės polėkį pakeičia alkoholis ir cigaretės   susėdę kalbame su vaiku akis į akį, bandydami įrodyti, kad šiuo keliu jis toli nenueis“, teigia Kauno miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus vyr. specialistas Eimutis Blažys.

Specialisto teigimu, jiems dažnai tenka gelbėti vaikus ne tik iš tėvų, negebančių tinkamai pasirūpinti savo atžalomis, bet ir pačius vaikus atkalbėti nuo nenumaldomo noro patirti visas suaugusiųjų privilegijas – piktnaudžiauti rūkalais, alkoholiu, o kartais net ir narkotinėmis medžiagomis.

„Mes stengiamės rūpintis vaikų interesais ne tik formaliai, įvertindami situaciją, užpildydami dokumentus ir panašiai, bet jaučiame atsakomybę realiai pažinti vaikus, suprasti jų bėdas ir išgyvenimus, patarti jiems, kaip reikėtų teisingiau pasielgti, kad savo gyvenimo neiššvaistytų vėjais“,  – pripažįsta E. Blažys.

Anot jo, kalbant su vaiku, kuris yra geras,  protingas žmogus, tik dažnai tapęs netinkamų aplinkybių auka, sunku surasti motyvuojančių ir įkvepiančių žodžių, kurie priverstų jį susimąstyti ir keisti savo žalingus įpročius.

„Visai neseniai teko pakviesti pokalbiui jauną vaikiną, dar nesulaukusį pilnametystės, bet jau kelis mėnesius pastoviai vartojantį alkoholį. Aš žinau jo tėvus, žinau jų problemas ir tų problemų sukeltas pasekmes, tad žiūrėdamas į tą vaiką, negalėjau leisti, kad toks pats likimas lauktų ir jo paties. Taigi, nuoširdžiai pasikalbėjome, sutarėme, kad bendromis jėgomis ieškosime jam specialistų pagalbos, stengsimės, kad tai būtų tik problemos pradžia, kuriai dar galima užbėgti už akių“, teigė E. Blažys.

Skyriaus mobiliosios komandos priklausomybių specialistė Indrė Preisaitė pritaria, kad alkoholis itin greitai palaužia nepilnamečius, kurie trokšta nepriklausomo gyvenimo, siekia pritapti prie draugų, įgauti daugiau pasitikėjimo savimi arba susidoroti su savo problemomis.

„Priklausomybės mus gyvenime paliečia nepriklausomai nuo mūsų amžiaus ar socialinio statuso. Tai rimta problema, kuriai išspręsti reikia didelės vidinės motyvacijos ir aplinkinių palaikymo. Gali būti, jog vaikas augo puikioje šeimoje ir matė gerą tėvų pavyzdį, bet užtenka tik vieno žingsnio į šoną, kad visos vertybės ir siekiai subyrėtų“, – sako I. Preisaitė.

Vaiko teisių apsaugos pertvarkos tikslas – sukurti nepertraukiamai visą parą veikiančią sistemą, kuri užtikrintų vienodos praktikos apsaugant ir ginant kiekvieno vaiko teises ir teisėtus interesus formavimą ir taikymą valstybėje bei efektyvesnę šios funkcijos įgyvendinimo valstybės priežiūrą.

Darnus tarpinstitucinis bendradarbiavimas – greitesnė pagalba vaikui

Šiais metais pirmą kartą Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus vadovai susitiko su Vilniaus miesto savivaldybės Socialinės paramos skyriaus bei Socialinio paramos centro atstovais aptarti vaiko teisių apsaugos situacijos Vilniaus mieste.

Pasak Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjos Sandros Vrublevskienės, siekiant užtikrinti vaiko gerovę ir geriausius vaiko interesus, šeimoms suteikti visapusišką socialinę, psichologinę, emocinę pagalbą, svarbiausias įstaigų uždavinys šiam tikslui pasiekti – sklandus tarpinstitucinis bendradarbiavimas. „Iškilus probleminėms, ypatingoms situacijoms, reikalaujančioms greitų sprendimų, skatinu nedelsti ir operatyviai įvertinti atvejį, inicijuoti  pagalbos organizavimą vaikui ir šeimai“, – pasitarimo pradžioje sakė Skyriaus vedėja.

Susitikimo metu iškeltas tikslas – vaikai, kurie kraštutiniu atveju buvo paimti iš jiems nesaugios aplinkos ir laikinai atskirti nuo tėvų, turi kuo greičiau sugrįžti į biologinę šeimą. „Atvejo vadyba taikoma ir inicijuojama Vaiko teisių skyriui vadovaujantis Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymu nustačius vieną iš grėsmės vaikui lygių. Vaiko teisių skyrius ne vėliau kaip kitą darbo dieną po grėsmės vaikui lygio nustatymo kreipiasi į Vilniaus miesto savivaldybės socialinių paslaugų įstaigą su prašymu paskirti atvejo vadybininką“, – sakė S. Vrublevskienė.

Pasitarimo metu atkreiptas dėmesys į tai, kad vaiko teisių apsaugos specialistas turi dalyvauti visuose atvejo vadybos posėdžiuose, nepriklausomai nuo to, kokio sudėtingumo bebūtų vaiko situacija, ar yra naujų aplinkybių ir pan. 

Sutarta, kad panašūs pasitarimai bus rengiami reguliariai. Kovo pradžioje Skyrius kartu su Vilniaus miesto savivaldybės atstovais organizuoja išvažiuojamąjį posėdį su Globos centrais.

Atvejo vadyba – tai atvejo vadybininko koordinuojamos kompleksinės pagalbos vaikui ir jo atstovams organizavimas bei teikimas, siekiant jiems padėti įveikti iškilusius socialinius sunkumus.  Sėkmingas problemų sprendimas padeda išvengti galimų vaiko teisių pažeidimų ir įgalina šeimą savarankiškai užtikrinti vaiko teises bei teisėtus interesus.

Atvejo vadybininkais dirba socialiniai darbuotojai, paskirti savivaldybės socialinių paslaugų ar kitos įstaigos. Jų darbo funkcijos – planuoti ir koordinuoti pagalbos šeimai ir vaikui procesą,  padėti užtikrinti skirtingų institucijų įsitraukimą į pagalbos procesą ir bendradarbiavimą, sutelkti pagalbos teikėjus, koordinuoti socialinių darbuotojų, dirbančių su šeimomis, veiklą.

Primename, kad atvejo vadyba kaip pagalbos teikimo vaikui ir šeimai priemonė įteisinta Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme.

Vaiko teisių apsaugos pertvarkos tikslas – sukurti nepertraukiamai visą parą veikiančią sistemą, kuri užtikrintų vienodos praktikos apsaugant ir ginant kiekvieno vaiko teises ir teisėtus interesus formavimą ir taikymą valstybėje, bei efektyvesnę šios funkcijos įgyvendinimo valstybės priežiūrą.

Bendras tarnybų darbas – kad anksčiau nusikaltę nepilnamečiai nekartotų klaidų

Vilniaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus Ukmergės rajone (toliau – VTAS) specialistai susitiko su Lietuvos probacijos tarnybos Vilniaus regiono skyriaus Ukmergėje (toliau – Probacijos tarnyba) darbuotojais aptarti bendradarbiavimą, kuris tarp VTAS ir Probacijos tarnybos vyksta lankant anksčiau nusikaltusius nepilnamečius, skatinant juos mokytis, užsiimti visuomenei naudinga veikla, nekartoti prasižengimų. 

Susitikimo metu VTAS darbuotojai informavo, kad Probacijos tarnautojai, pastebėję galimus vaiko teisių pažeidimus, turi kreiptis nedelsiant kreiptis į Ukmergės vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojus. Susitikime taip pat paaiškinta apie grėsmės vaikui lygių nustatymo specifiką, vertinimo anketas bei vaikų paėmimo iš šeimos atvejus.

Pasak Audriaus Petuškos, VTAS Ukmergės rajone patarėjo, probacijos pareigūnai ne tik lanko anksčiau nusikaltusius nepilnamečius, bet ir lankosi suaugusių asmenų, kurie smurtavo artimoje aplinkoje, ir su jais gyvena nepilnamečiai vaikai, šeimose, todėl labai svarbus keitimasis informacija tarp tarnybų.

„Turime reaguoti į kiekvieną pranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimą, tačiau kasdieniame darbe pasitaiko atvejų, kai tenka vadovautis tik protingumo ir žmogiškumo principais, nes tiek atvejai, tiek pačios šeimos yra individualios. VTAS darbuotojai, visų pirma, žmones stengiasi nuraminti ir paaiškinti, kodėl jie yra kviečiami į skyrių. Su šeimomis turime elgtis taip, kaip norime, kad elgtųsi su mumis“, – kalbėjo Audrius Petuška, VTAS Ukmergės rajone patarėjas.

Probacijos tarnybos atstovai pritarė VTAS iniciatyvai artimiausiu metu organizuoti bendrą susitikimą su Ukmergės nestacionarių socialinių paslaugų centro socialiniais darbuotojais ir atvejo vadybininkais dėl intensyvesnio bendradarbiavimo galimybių.

Probacija – tai alternatyva paskirtai laisvės atėmimo bausmei (bausmės vykdymo atidėjimas ir lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigų), kurios metu vykdoma probuojamojo priežiūra.

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos misija – saugoti ir ginti kiekvieno vaiko teises ir teisėtus interesus.

 

Mobiliosios komandos siekis: “Norime, kad šeimos mus išgirstų ne tik ausimis, bet ir širdimis”

Vaiko gerovės užtikrinimas – kasdienis visų vaiko teisių apsaugos srityje dirbančių specialistų tikslas, noras ir rūpestis. Ką padaryti, kad vaikas galėtų jaustis saugus gyvendamas savo namuose? Kaip pasiekti, kad jam netrūktų meilės, šilumos ir atjautos? Kokiais būdais apsaugoti jo poreikius ir interesus? Atsakymų į šiuos klausimus nereikia ieškoti toli – visi jie slypi vaiko artimiausioje aplinkoje – šeimoje. Kauno miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus mobiliosios komandos specialistės atvirai pasakoja apie savo darbo kasdienybę ir nuolatinius iššūkius, dirbant su krizėn patekusiomis šeimomis. “Nesunku patekti į sunkumų turinčių šeimų namus – daug sunkiau atrasti kelią į jų mintis ir širdis”, - pripažįsta specialistės.

 

Mobiliosios komandos darbo kasdienybė: nuo gynybinės reakcijos iki nuoširdžios padėkos už suteiktą pagalbą

Mobilios komandos tikslai, rodos, elementarūs, bet itin svarbūs – padėti krizės ištiktai šeimai kuo greičiau sutvirtėti, įveikti iškilusius sunkumus ir sudaryti palankiausias sąlygas paimtiems vaikams kuo greičiau sugrįžti į savo biologinę šeimą.

„Šeimai, iš kurios yra laikinai paimti vaikai, jau per patį pirmąjį susitikimą mes suteikiame visą reikalingą informaciją, žingsnis po žingsnio paaiškiname, kaip jiems toliau reikės elgtis siekiant susigrąžinti vaikus. Dažnai tėvai jaučia nepagrįstą baimę, kad negalės tam tikrą laiką bendrauti su savo vaikais ir su jais matytis. Mūsų pareiga yra kaipmat išsklaidyti visas tėvų abejones, suteikti jiems psichologinę ir emocinę pagalbą, juos nuraminti. Mes visuomet paaiškiname, kad tėvai privalo bendrauti su savo vaikais, kad jie turi teisę su jais susitikti, palaikyti nenutrūkstamą ryšį. Apie jokį nebendravimą ar nesimatymą negali būti net kalbos“, - tikina mobiliosios komandos socialinė darbuotoja Aurita Kaminskaitė.

Vaiko paėmimas iš šeimos – tik kraštutinė priemonė, kurios imasi vaiko teisių apsaugos specialistai, įvertinę realų gresiantį pavojų vaiko saugumui. Akivaizdu, jog tiek problemos šeimoje, tiek vaiko paėmimas iš šeimos, yra krizinė situacija, kurios tėvai dažnai nėra pajėgūs išspręsti vieni. Mobili komanda, skubanti į pagalbą krizės ištiktai šeimai, kasdien susiduria ne tik su tėvų pasimetimu, ašaromis, užsisklendimu, bet ir natūralia gynybine reakcija, kurią, specialisčių teigimu, galima įveikti tik atkakliu darbu, kol galiausiai pavyksta įgyti kito žmogaus pasitikėjimą.

„Dažniausiai mus pasitinka priešiškai, gynybiškai nusiteikę asmenys, į mūsų siūlomą pagalbą žvelgiantys skeptiškai. Būna keli žodžiai – „nereikia“, „nenoriu“, „palikit mus ramybėje“. Bet tai tik pirminė reakcija, kuri visiškai suprantama tokioje stresinėje situacijoje. Laimei, mums pavyksta patekti ne tik į tų žmonių namus, bet ir į jų protus ir širdis. Dažna situacija, jog net po pirmojo susitikimo su šeima, pirminį priešiškumą keičia nusiraminimas, įsiklausymas ir supratimas, kad mobili komanda atvyko ne pakenkti, o patarti, pamokyti ir padėti. Visuomet smagu sulaukti atgalinio ryšio iš šeimos, kuriai teikiame pagalbą. Net ir paprasčiausia padėka už tai, kad atvažiavome, nuoširdžiai pasikalbėjome, suteikėme aiškumo, patarimų, mums yra didžiausia paskata ir atpildas už mūsų pastangas“, pasakoja specialistės.

 

Norint įveikti savo priklausomybes, reikia jas pripažinti

Mobiliosios komandos teigimu, tik abipusis tėvų ir specialistų darbas gali suteikti norimų rezultatų. „Tėvai patys turi jaustis motyvuoti, norėti pokyčių. Svarbu, jog jie ne tik stengtųsi išspręsti savo problemas, bet ir gebėtų priimti jiems siūlomą pagalbą“, – pabrėžia jos.

Mobiliojoje komandoje dirbančios priklausomybių specialistės Indrės Preisaitės teigimu, priklausomybių kamuojamiems tėvams, dažnai sunku suprasti, jog jiems reikalinga specialistų pagalba, nes jiems trūksta drąsos garsiai įvardinti ir pripažinti savo ydas.

„Siekiant padėti tėvams išspręsti alkoholio vartojimo, ar kitų priklausomybių sukeliamas problemas, visų pirma aiškinamės, kiek laiko šios bėdos tęsiasi, ar tai yra vienkartiniai atvejai, ar nuolatinis elgesys, griaunantis šeimą iš vidaus. Priklausomai nuo problemos pobūdžio, tėvams rekomenduojame tiek skubios pagalbos būdus, tiek ilgalaikę pagalbą, kuri įpareigoja atsisakyti senų įpročių ir motyvuoja keistis ne tik dėl savęs, bet ir dėl savo artimųjų“, – sako priklausomybių specialistė.

Specalistės teigimu, gana žymi motyvacija priklausomybių turinčiam žmogui keistis, yra atsidūrimas kryžkelėje tarp šeimos išsaugojimo ir jos praradimo. Tačiau I. Preisaitė pažymi, jog bet kokie pokyčiai pirmiausia turi prasidėti nuo paties žmogaus – jo įsitikinimų, tikslų, ryžto. Esą tik tuo metu, kai žmogus norės  pasikeisti dėl savęs, jis sugebės pasikeisti ir dėl savo šeimos.

 

Kai materialūs siekiai šeimoje nustelbia emocinius poreikius

Specialistės pabrėžė, jog dažniausios problemos, atpažįstamos sunkumų turinčiose šeimose, yra tėvystės ir socialinių įgūdžių stoka, psichologinės problemos, savarankiškumo trūkumas, alkoholizmas, emocinio ryšio šeimoje praradimas. Pastaroji problema, anot jų, šiuo laikmečiu pastebima kone dažniausiai.

„Šiuolaikinėje visuomenėje dauguma tėvų yra užimti, daug dirba, nes stengiasi užtikrinti savo vaikams kuo geresnę ateitį. Tėvai daug dėmesio skiria vaikų materialaus gerbūvio sukūrimui – kelionėms, daiktams, pramogoms ir kitiems dalykams, bet kažkodėl pamiršta emocinių poreikių patenkinimą. Vaikas turi naujausią telefoną ar kompiuterį, bet neturi tėvų bendravimo, jų dėmesio, kartu leidžiamo laiko“, – sako mobiliosios komandos psichologė Kristina Guntienė.

Anot jos, tėvų ir vaikų emocinio ryšio stiprinimo tema būtų galima išsakyti ne vieną patarimą, bet vienas iš pagrindinių – skirti daugiau laiko nuoširdiems pokalbiams šeimoje. Psichologė teigia, jog kasdien reikia atrasti bent valandą laiko, kuomet tėvai su vaiku galėtų ramiai  pabendrauti, pažaisti, paklausti, kas jam šiandien pasisekė, ar nepasisekė, ko naujo išmoko, kokia nuotaika jis atsikėlė ir kokių emocijų lydimas jis nuėjo miegoti. Specialistės teigimu, nuolatinis domėjimasis savo vaiku, įsigilinimas į jo mintis ir jausmus, leidžia užbėgti už akių tolimesnėms problemoms.

 

Sudėtingas bendravimas su maištaujančiu paaugliu – įsisenėjusių problemų šeimoje atspindys

„Tėvams dažnai sunku rasti bendrą kalbą su paaugliais. Tokio amžiaus vaikai yra linkę nesilaikyti šeimoje galiojančių taisyklių, jie bėga iš pamokų, maištauja, užsisklendžia savyje“, - vardija mobiliosios komandos psichologė K. Guntienė.

Psichologei pritaria kolegė A. Kaminskaitė įžvelgdama gilesnę tokio elgesio priežastį. Jos teigimu, nepageidaujamas paauglių elgesys dažnai būna šeimoje vyraujančių problemų pasekmė.

„Mano pastebėjimu, maištingam paauglių elgesiui didelę įtaką gali turėti tėvų skyrybos, alkoholio vartojimas šeimoje, smurtas, nes dėl šių priežasčių tėvai praranda vaikų atžvilgiu autoritetą“, - pažymi specialistė.

Pašnekovių teigimu, nei viena problema neatsiranda čia ir dabar. Esą tam tikri įvykiai šeimoje palieka žymę dar vaikystėje, o išryškėja jau paauglystės laikotarpiu. Taigi, norint geriau suprasti esamų problemų priežastis, reikėtų atsigręžti į praeities įvykius, paanalizuoti savo veiksmus ir elgseną.

 

Pozityvus vaikų auklėjimas – šių dienų siekiamybė

Apie pozityvų vaikų auklėjimą šiandien kalba daugelis psichologų, pabrėžiančių, jog mūsų visuomenė turėtų pamiršti praeityje gajų fizinių bausmių taikymą vaikų atžvilgiu, psichologinį smurtą ir nepagarbą. Mobiliosios komandos specialistės pastebi, jog šiuolaikiniai tėvai sąmoningėja, labiau gilinasi į vaikų mastyseną ir jauseną, stengiasi suprasti jų poreikius, mokosi valdyti savo pačių emocijas. Specialisčių teigimu, pozityvus vaikų auklėjimas remiasi tam tikromis vaikų elgesio skatinimo ir drausiminimo formomis, kurias išmintingai naudojant, galima pasiekti norimų rezultatų.

„Bendraudami su tėvais, kurių santykiai su savo atžalomis yra gana komplikuoti, visuomet siekiame išsiaiškinti, ką jų vaikai mėgsta veikti ir kas jiems patinka. Būtent akcentuodami pozityvų vaikų auklėjimą tėvams patariame, kad pageidaujamas vaikų elgesys gali būti pasiektas tiek skatinant, tiek drausminant jų pomėgius. Pavyzdžiui, jeigu vaikui patinka kieme žaisti su draugais – už jo tinkamą elgesį reikėtų jį paskatinti leidžiant pažaisti pusvalandžiu ilgiau. Priešingai reikėtų elgtis, jeigu vaiko elgesys tėvus nuvylė – pusvalandžiu trumpesnis žaidimo su draugais laikas lauke, arba visas vakaras praleistas namie  – tinkamas būdas sudrausminti vaiką, leidžiantis suprasti savo elgesio pasekmes ir tėvų lūkesčius“, aiškina psichologė K. Guntienė.

Specialistė pastebi ir gana dažną tėvų norą „nupirkti“ norimą vaikų elgesį materialiais dalykais. Esą labai įprasta vaikams duoti kelis eurus už jų teigiamus poelgius, bet jos teigimu, tėvai turėtų atsisakyti tokio skatinimo būdo, nes vaikai dažnai nesupranta daiktų ar pinigų vertės. Kur kas geriau už pinigus, psichologės teigimu, yra žodinė pagyra, nuoširdi padėka, šilti apsikabinimai. Tokie veiksmai esą leidžia vaikui jaustis įvertintam, reikalingam ir mylimam.

 

Kiekvienas susitikimas su šeima kelia nerimą: ar būsime išgirstos ir suprastos?

Mobiliosios komandos specialisčių teigimu, kaskart vykstant į susitikimą vis su kita šeima, jos jaučia jaudulį ir nerimą, nežinodamos, kas jų laukia ir kokia linkme pasisuks jų darbas. Merginos pabrėžia, kad net ir būdamos savo srities profesionalės, visų pirma, jos yra žmonės, jaučiantys tas pačias emocijas, kaip ir visi kiti.

„Mes atiduodame labai daug savęs žmonėms, su kuriais dirbame. Mes skiriame jiems ne tik savo patarimus, energiją, laiką, bet ir savo tikrus jausmus. Mums rūpi, kad būtume ne tik priimtos pokalbiui, bet ir išgirstos bei suprastos. Siekiame, kad žmonės mus išgirstų ne tik ausimis, bet ir savo širdimis, suvokdami, kad pagalba, kurią jiems siūlome, jiems yra išties reikalinga“, –pripažįsta specialistės.

Kalbėdamos apie savo darbo kasdienybę specialistės atvirauja, jog didžiausia motyvacija jų darbe yra ne materialus atlygis, bet atgalinis ryšys, kurio taip malonu sulaukti iš šeimų, su kuriomis teko kartu dirbti. Visos sutaria, jog atvejo vadybos posėdžio metu, kuriame aptariama reikalinga pagalba šeimoms, išgirsta nuoširdi frazė „ačiū mobiliai komandai, kad mums padėjo“, ar netikėtas skambutis iš tėvų, pasakojančių apie savo pokyčius, kuriuos iniciavo mobili komanda, yra didžiausia paskata nesustoti ir judėti ta pačia kryptimi. Galiausiai, teigiami žodžiai ir sėkmingos šeimų patirtys leidžia specialistėms įsitikinti, jog darbas, kurį jos atlieka, yra išties prasmingas ir reikalingas.

 

 

 

 

 

X