Naujienos

Kaišiadoryse stiprinamas vaiko gerovės specialistų bendradarbiavimas

Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus patarėja Kaišiadorių rajone Irena Kiselienė Kaišiadorių švietimo ir sporto paslaugų centre vykusiame seminare „Koordinuotai teikiama pagalba vaikui ir jo šeimai“ pristatė vaiko teisių apsaugos sistemos naujoves, atsakė į aktualius klausimus.

„Vaiko gerovės komisijų, ugdymo įstaigų socialiniams pedagogams, socialiniams darbuotojams pristatyti esminiai vaiko teisių apsaugos sistemos pasikeitimai, pažeidimų specifika, įsivardytos skirtingų institucijų atsakomybės šioje srityje, aptarti kylantys neaiškumai. Sulaukta daug konstruktyvių klausimų, o išanalizavus konkrečias situacijas, išsklaidytas nepagrįstas nerimas,“ - kalbėjo I. Kiselienė.

Susitikime taip pat aptartos vaikui ir šeimai teikiamos viešosios paslaugas, kompleksinė pagalba šeimai, kalbėta apie bendruomenių namų veiklą. 

Visus vaiko gerovės srityje dirbančius specialistus sukviesti ketinama mažiausiai du kartus per metus. Kitame susitikime viena iš svarbesnių aptariamų temų bus asmens duomenų apsauga.  

 

 

Marijampolės regione – intensyvios šviečiamosios, prevencinės priemonės visuomenei

Įsigaliojus centralizuotai vaiko teisių apsaugai, visuomenėje kyla daug klausimų dėl naujosios Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo redakcijos įgyvendinimo. Siekiant specialistų, ginančių vaiko teises, veiksmų derinimo ir kokybiško darbo vykdant jiems priskirtas funkcijas, taip pat vaikų tėvų supažindinimo su teisės aktų nuostatų pasikeitimais vaikų teises ir interesus ginančioje valstybės vaiko teisių politikoje, Marijampolės regione nuolat susitinkama su suinteresuotomis šalimis, vykdant šviečiamąsias prevencines veiklas.

Pastarieji susitikimai su moksleiviais vyko Kalvarijoje, kur Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Marijampolės apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistai skaitė pranešimus gimnazijos mokiniams temomis „Teisinė nepilnamečių atsakomybė“ ir „Vaikų teisės ir pareigos“. Atskirų amžiaus grupių vaikai buvo supažindinti su jų teises garantuojančia teisės aktų baze, vaikų interesus užtikrinančiomis priemonėmis. Vyresniesiems ugdytiniams paaiškintas amžius, lemiantis nepilnamečių atsakomybę baudžiamųjų, administracinių įstatymų pagrindu, aptarta teisinės atsakomybės paskirtis, auklėjamojo poveikio priemonės. Vaikams, kilus įvairių klausimų, atsakyta iliustruojant praktiniais pavyzdžiais.

Išskirtina tai, jog pagrindinis visuomenės institutas, užtikrinantis vaiko apsaugą ir jo vystymąsi, yra vaiko biologinė šeima, todėl intensyviai vykdomi susitikimai su Marijampolės apskrityje gyvenančiais moksleivių tėvais. Kadangi tokio pobūdžio susirinkimai vyksta mokyklose, kartu diskusijoje dalyvauja ir vaikus ugdantys pedagogai.

Vaiko teisių specialistai Šakių rajono savivaldybėje pasakoja, kad tėvai smalsiai domisi vaiko teisių reformos instrumentais, drąsiai klausdami juos dominančios informacijos, dėl to galima vystyti atvirą pokalbį apie jų ir vaikų poreikius, kilus probleminiams atvejams, ir garantuojamą valstybės pagalbą vaikui ir šeimai. Šakių rajono vaiko teisių specialistai akcentuoja, kad policija ir savivaldybės išlieka svarbiausiais Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos partneriais, atsižvelgiant į informacijos apie galimą vaiko teisių pažeidimą pirminį surinkimą komisariatuose, o tuo tarpu savivaldybėms intensyviai teikiant reikiamą pagalbą šeimoms, susiduriančioms su krizinėmis situacijomis.

„Vykdant atvejo vadybos procesą, kuriuo teikiama kompleksinė pagalba šeimai, įtraukiami skirtingi, su vaiko, šeimos aplinka susiję specialistai. Pradėjus dirbti pagal naują tvarką ir į pagalbos planą šeimai įtraukiant psichologo paslaugas, atsirado tam tikrų neaiškumų dėl šių paslaugų teikimo specifikos“, – sako Šakių psichologų metodinio ratelio pirmininkė Aušra Jakavičienė, sukvietusi rajono psichologus atvejo vadybos metodui aptarti.

Pirmininkė pabrėžė, kad „visi mes dirbame su tais pačiais asmenimis, tik prieiname prie jų kitu kampu, todėl visiems specialistams būtina žinoti kitų specialistų darbo specifiką, jų galimybes, tikėtiną paslaugos rezultatą“. Pasidalinta ir gerąja Šakių rajono patirtimi – vis daugiau įstaigų rajone teikia psichologo paslaugas, tuo tarpu klientas jau gali pasirinkti jam priimtiną paslaugos teikėją. Be to, dauguma Šakių rajono ugdymo įstaigų, įskaitant lopšelius-darželius, turi dirbantį psichologą.

Marijampolės mieste periodiškai vykdomi pasitarimai su paslaugas vaikui ir šeimai koordinuojančiais, organizuojančiais savivaldos institucijų atstovais. Vaiko teisių apsaugos skyriaus patarėjas Marijampolės mieste Vaidas Zabilevičius akcentavo tai, kad be galo svarbus yra bendravimo ir įsiklausymo į žmogų momentas – ar tai būtų vaiko atstovas, ar specialistas, siekiantis geriausių sprendimų nepilnamečiui ir jo šeimai. Tai, kas specialistams dažnai yra savaime suprantama, visuomenei gali kelti nežinomybę, todėl teisinis visuomenės švietimas yra būtinas ir kartu neatsiejama vaiko teisių specialistų darbo dalis.

„Tokios informacinės priemonės yra be galo svarbios ne tik visuomenei, bet ir patiems vaiko teisių specialistams, nes tik šių susitikimų metu yra galimybė išgirsti realią tėvų nuomonę apie vaikų teigiamą raidą įtakojančius jų pačių veiksmus ir specialistų teikiamos pagalbos naudą, jos poreikį. Taip pat tai sudaro sąlygas tobulėti visai vaiko teisių apsaugos sistemai, jos dalyviams“, – akcentuoja Marijampolės apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjo pareigas laikinai einanti Dovilė Burbaitė.

Kaune įvairių tarnybų atstovai išreiškė budintiems globotojams palaikymą ir padėką už jų sudėtingą darbą

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Kauno miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistai dalyvavo  Kauno miesto Vaikų gerovės centro „Pastogė“ organizuojamoje diskusijoje, į kurią atvyko ir policijos, prokuratūros atstovai, socialiniai darbuotojai bei medikai. Renginyje dalyvavo ir gausus būrys budinčių globotojų. Šios diskusijos siekis buvo suburti įvairių tarnybų specialistus, dirbančius dėl vaikų gerovės, atviram pokalbiui – savo darbinės veiklos patirties pasidalijimui, problemų sprendimo būdų ieškojimui bei bendradarbiavimo galimybių aptarimui. Susitikimo metu buvo akcentuota ir smurto prieš vaikus problema, vieningai ieškota jos sprendimo būdų, išklausytos budinčių globotojų įžvalgos ir klausimai.

Diskusijoje ypatingo dėmesio susilaukė medikų pranešimas, kuriame buvo paaiškinta susirinkusiems, kokiais būdais vadovaujantis jie gali įtarti ir atpažinti prieš vaiką naudojamo smurto atvejus. Buvo išvardyti ir vizualiai pademonstruoti smurto sukeltų lūžių pavyzdžiai, nusakyti sukrėsto vaiko sindromo požymiai, pateikti smurto, sukelto mechaninėmis priemonėmis, atvejai bei išvardintos tipinės su galimu smurtu ir nepriežiūra susijusios  kūno vietos. Medikai džiaugėsi, jog priėmus vaiko teisių apsaugos reformą, jie sulaukia operatyvesnės atsakingų tarnybų reakcijos, leidžiančios suteikti efektyvesnę pagalbą vaikams, nukentėjusiems nuo smurto artimoje aplinkoje.

Prokuratūros ir policijos atstovai, savo ruožtu, paaiškino, kaip budintys globotojai turėtų reaguoti į pareigūnų kvietimą atvykti į apklausą ar suteikti informaciją dėl globojamų vaikų priežiūros. Teisėsaugos atstovai ragino globėjus bendradarbiauti, kreiptis į juos iškilus bet kokiems neaiškumams, taip pat išreiškė palaikymą ir pasitikėjimą dėl globėjų atliekamo sunkaus ir sudėtingo darbo.

Pasak Kauno miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus laikinai einančios vedėjos pareigas Andželikos Vežbavičiūtės, dabartinė situacija vaiko teisių apsaugos srityje verčia tarnybas susivienyti, siekti glaudesnio bendradarbiavimo, dar atsakingiau ir kruopščiau dirbti atsakingą darbą, siekiant užtikrinti kiekvieno vaiko gerovę ir jo teisių apsaugą.

Mobiliųjų komandų pagalba padeda šeimoms įveikti krizines situacijas

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Alytaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius tęsė mobiliosios komandos specialistų, patarėjų ir Alytaus apskrities savivaldybių atvejo vadybininkų pasitarimus. Pasitarimai vyko Alytaus miesto, Varėnos, Druskininkų, Lazdijų socialinių paslaugų centruose (Alytaus rajone pasitarimas jau organizuotas anksčiau). 

Pasitarimuose dalyvavo ne tik atvejo vadybininkai, bet socialinių paslaugų centrų vadovai, savivaldybių administracijų atstovai. Susitikimuose aptartos tiek mobiliosios komandos specialistų, tiek atvejo vadybininkų funkcijos, mobiliosios komandos tikslai, darbo organizavimo tvarka.

Mobiliosios komandos specialistai Ilona Kislienė, Romalda Stasionienė ir Virginijus Tamulionis domėjosi,  kokios paslaugos prieinamos šeimoms jų gyvenamoje vietoje, pasidalino pastebėjimais teikiant pagalbą minėtų savivaldybių šeimoms.

Vienoje savivaldybėje mobiliosios komandos specialistams teko atsakyti į atvejo vadybininkei  šeimos užduotą klausimą: „Ar gali pas mus dar atvažiuoti mobiliosios komandos specialistai?“  „Taip pat išgirdome atvejo vadybininkės pastebėjimą, kad „šeima, esanti labai sunkioje krizinėje situacijoje ir vengianti priimti specialistų pagalbą, įsiklausė į mobiliosios komandos rekomendacijas ir šiuo metu jau stebimi teigiami pokyčiai“. Tai svarbūs ir specialistus motyvuojantys pastebėjimai“, – sako Alytaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjo pareigas laikinai einanti Žaneta Abromaitienė.

Nuo š. m. liepos 1 d. Alytaus apskrities mobiliosios komandos specialistai intensyvią pagalbą teikė  32  šeimoms, gyvenančioms Alytaus apskrityje, viena šeima atsisakė mobiliosios komandos specialistų pagalbos. Šeima, kuri priima pagalbą, dažnai ryžtasi svariems pokyčiams, pradeda gydytis priklausomybes. Po suteiktos intensyvios pagalbos  ir atvejo vadybos proceso taikymo į 5 šeimas sugrįžo  6 vaikai, su kitomis šeimoms dar tęsiama atvejo vadyba.

Anot pasitarimuose dalyvavusios Žanetos Abromaitienės, juose buvo stebimas šiltas kolegų bendravimas, noras konstruktyviai spręsti kylančius klausimus ir padėti šeimoms, kad kuo greičiau galėtų į šeimas sugrįžti vaikai.

Globėjai iš arti: kaip gyvena ir jaučiasi tie, kuriuos visuomenė pasirengusi apmėtyti akmenimis?

Dar niekada globėjai nebuvo taip supriešinti su visuomene kaip pastarosiomis dienomis. Anksčiau vertinti kaip geradariai, dabar jie vis dažniau apšaukiami kaip „pasipelnytojai“, kurie naudojasi nelaimingomis šeimomis ir prisideda prie to, kad vaikai būtų atskirti nuo šeimų.

Visuomenei, kuri situaciją stebi tik iš šalies, sunku atskirti, kaip yra iš tiesų. Tuomet emocijos ima viršų, viešojoje erdvėje apie vaikų teises ginančias institucijas, o kartu ir globėjus, kalbama dažniausiai labai vienpusiškai. Daugelis žmonių nežino, kad laikino ir nuolatinio globėjo institucija apmokamu darbu tapo prieš kelerius metus, kai buvo nuspręsta atsisakyti vaikų namų, siekiant kuo mažiau traumuoti iš šeimų paimamus vaikus. Be tėvų globos vaikai lieka dėl įvairiausių priežasčių. Kur jiems dėtis, jei globėjo institucija taps visuomenės pasmerkta ir globėjų nebeliks? Kas globos vienišus, apleistus vaikus? Ar vaikų namai yra geresnė išeitis?

Nusprendėme pakalbinti keletą laikinųjų ir nuolatinių globėjų, kaip jie gyvena, kaip jaučiasi? Pašnekovėms pažadėjome išsaugoti jų privatumą, todėl atsakymai nuoširdūs, atviri, tikri.

Kodėl tapote globėju?

Vita: „Prieš gerus 20 metų buvome su vyru nuvykę į Vaikų teisių tarnybą ir ketinome įsivaikinti vaikiuką, taip norėdami pagelbėti nors vienam mažiukui, kuris gyveno kūdikių namuose. Tačiau tada mums nepavyko. Po kelerių metų mes patys nuvykome į Vaikų globos namus ir ėmėmės globoti savaitgaliais ir atostogų metu vaiką. O prieš 4 metus tapau nuolatine globėja.“

Renata: „Norėjau padėti vaikams, kad jiems netektų gyventi vaikų namuose. Tikėjau, kad galiu padėti vaikui užaugti, kad namuose gėrybių turime pakankamai ir jų užtektų dar vienam vaikui. Esu ne kartą buvusi vaikų namuose, – vaikai ten nėra laimingi, jaučiasi vieniši. Ten mažai galimybių užmegzti artimus ryšius su suaugusiaisiais, būti paprasčiausiai išklausytiems. Jie ten tiesiog kovoja už būvį, nesijaučia saugiai, kaip kad mūsų biologiniai vaikai. Jaučiau, kad nebegaliu apsimesti, jog šita problema neegzistuoja, tiesiog turiu padaryti nors truputį, kas nuo manęs priklauso.“

Ieva: „Globėja tapau iš idėjos, noro padėti, meilės vaikams.“

Saulė: „Atsitiktinai, susipažinusi su vaiku iš vaikų globos namų.“

Milda: „Sena, beveik romantiška istorija, kai dar dirbau mokytoja ir su vaikais lankėme globos namus. Pradinukė globos namų gyventoja nustebo, kad kiekvienas iš čia apsilankiusių vaikų grįš į skirtingus namus ir sėdės mamai ant kelių kiek norės. Buvo toks šokas! Tada suvokiau, kad turiu nors vienam „paskolinti“ savo kelius ir širdį...“

Kiek vaikų globojate ir kodėl?

Vita: „Dabar globojame 3 tos pačios mamos vaikus.“

Renata: „Laikinai globojau 1 vaiką. Daugiau globoti buvo nedrąsu, nežinojau, ar sugebėsiu. Neturėjau daug patirties, be to, mūsų namai nėra pakankamai erdvūs keletui vaikų.“

Ieva: „Globojame 4 vaikus.  Trys iš jų yra broliai / seserys.“

Saulė: „Šiuo metu nuolatine globa globoju 7 vaikus, – tai trijų šeimų broliai ir sesės, dar vieną berniuką globoju laikinai.“

Milda: „Auginu 1 mergaitę, mielai priglausčiau dar vieną.“

Kaip traktuojate globą, ar tai darbas?

Vita: „Globa man nėra darbas, tai – gyvenimo būdas. Juk augindamas savo vaikus nesakai, kad dirbi, nes augini vaiką. Kaip ir dėl savo, taip ir dėl šių vaikų darai viską, kas geriausia, tik atlygio iš valstybės reikia, nes vaikai atkeliauja apleisti ir su didelėmis problemomis, kurioms spręsti reikalingi dideli pinigai...“

Renata: „Globa – tai visų pirma gyvenimo būdas, pasakyčiau, kad tai – veikla, kuri yra tarpinė tarp tarnystės visuomenei ir darbo. Negaliu sakyti, kad laikinoji globa nėra darbas, nes valstybė mums patiki vaikus ir mes jai esame įsipareigoję, turime atsiskaityti, vykdyti duodamus nurodymus. Už tai gauname atlygį.  Bet vien darbu irgi negalėčiau pavadinti, nes darbą galima dirbti ir nemėgstamą, bet globoti sudėtingą vaiką, jei tau tai yra nemiela – neįmanoma, tiesiog nepakeliama.

Ieva: „Vaikus, net ir biologinius, auginti visada yra darbas, bet tai darbas, kuris mažai kam nepatinka.“

Saulė: „Ne, globą labiau pavadinčiau gyvenimo būdu, nes nei fiziškai, nei psichologiškai neįmanoma dirbti  24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę, be atostogų.“

Milda: „Globa – ne darbas, o gyvenimo būdas. Į darbą einama, o  mes gyvename kartu su vaiku, kartu keliamės, kartu ruošiamės į mokyklą ir į darbą, kartu tvarkomės namus, nusistatome naujas taisykles, tariamės, ką veiksim. Normalus ir paprastas kasdienis šeimos gyvenimas su bendromis pramogomis, su pareigomis vieni kitiems.“

Kokį atlygį gaunate už globą? Kaip tai priklauso nuo globojamų vaikų skaičiaus?

Vita: „Kaip nuolatinė globėja aš vaikams išlaikyti gaunu 304 eurus už vieną vaiką. Kadangi turiu 3 vaikus tai: 304*3=912 eurų.“

Renata: „Mano, kaip laikinosios globėjos, atlygis yra apie 350 eurų per mėnesį atskaičius mokesčius. Ši veikla apribojo mano galimybes užsidirbti savame darbe, teko labai susimažinti darbo krūvį, todėl gauti atlygį už globą man nėra gėdinga. Dar skiriami pinigai vaiko išlaikymui bei tikslinis priedas, mano atveju apie 415 eurų. Kiek žinau, kiekvienoje savivaldybėje mokama skirtingai. O apskritai, mūsų šeimai pinigų tikrai netrūksta, globočiau ir be atlygio.“

Ieva: „Aš globėjo atlygio negaunu, nes globoti vaikus pradėjau seniai, tada, kai už tai nebuvo jokio atlygio.“

Saulė: „Mes vaikus globojame šeimynoje, kurią turėjome įkurti, kad galėtume auginti vienos globojamos mergaitės brolius ir seses (tuo metu šeimyną turėjo sudaryti bent 6 globojami vaikai). Kaip šeimynos mama, gaunu 600 Eur atlygį, nuo kurio susimoku mokesčius. Į rankas gaunu maždaug 420 Eur. Šis atlygis nepriklauso nuo šeimynoje globojamų vaikų skaičiaus (šeimyna gali globoti 4–8 vaikus).“

Milda: „150 Eur – vaiko išlaikymui skirti pinigai, 150 Eur – parama globėjui (kad ir ką tai reikštų), plius 30 Eur vaiko pinigai, kaip kiekvienam Lietuvos vaikui. Parama globėjui nėra darbo užmokestis, nes darbo sutarties nėra, į būsimą pensiją neįsiskaičiuos ir t. t.

Kaip šią jūsų veiklą vertina aplinkiniai? Ar sulaukiate palaikymo, o gal pasmerkimo?

Vita: „Paėmę globoti šiuos vaikus, sulaukėme labai daug ir įvairių reakcijų. Aišku, buvo smerkiančių, tačiau buvo ir palaikančių. Labai daug smerkimo sulaukėme, kai trečią vaiką paėmėme tiesiai iš gimdymo namų, nors jis ir buvo tos pačios šeimos. Mums buvo sakoma, kad nereikia savęs apkrauti ir kas iš tokio vaiko bus, kai „tokia“ mama pagimdė. Labai gaila, bet mūsų visuomenė dar nepasirengusi priimti į savo tarpą kitokių...“

Renata: „Anksčiau didžioji dalis pažįstamų vertino palankiai, domėjosi vaiko situacija. Tačiau pasitaikydavo ir neigiamų vertinimų. Pastebėjau, kad tie, kuriems trūksta pinigų, mano, jog tai daroma pasipelnymo tikslais, o tie, kurie pinigų turi pakankamai, galvoja apie garbę, gaunamą dėmesį. Pastaruoju metu žmonės sutrikę – žiniasklaidoje galima rasti globėjo instituciją šmeižiančių straipsnių, viešoje erdvėje pilna bjaurių komentarų. Tai skaudina.“

Ieva: „Aplinkiniai vertina įvairiai. Vieni sako, kad manimi didžiuojasi. Kiti klausia, kam man to reikia. Treti „žino“, kad darau tai dėl pinigų.“

Saulė: „Sulaukiame tik palaikymo, visi, kas pažįsta mūsų šeimą, džiaugiasi ir labai palaiko. Bet jaučiu visuomenės kaltinimus globėjams dėl „grobiamų“ vaikų socialinėse medijose, tas ir liūdina, ir šiek tiek gąsdina.“

Milda: „Gauname didžiulį palaikymą iš artimos aplinkos. Brolis ir brolienė, giminės, kolegos... Tai mūsų atrama ir palaikymas, reali pagalba, patarimai. O štai tolimesnė aplinka... Dabar darosi kraupu kam nors pasakyti, kad vaikas ne biologinis, o globojamas, nes šita psichozė gali paskatinti nestabilias personas elgtis neprognozuojamai... Sunku ir vaikui, ir mums, kai aplinkiniai, žinodami vaiko istoriją, iš anksto priklijuoja etiketes ir per jas nebemato paties vaiko... Kaip sakė įsivaikinę pažįstami, visuomenė greičiau pasmerks tokį vaiką, kad jis gimė nesėkmingoje šeimoje, nei tėvus, kad gėrė, neprižiūrėjo...“

Ar jūsų globotinis (-iai) turėjo raidos ar sveikatos sutrikimų? Jei taip, ar žinojote apie tai prieš pradėdami globoti vaiką (-us)? Ką dėl to darote, kokie pokyčiai?

Vita Mūsų visi globotiniai turėjo labai rimtų sveikatos problemų ir, aišku, taip pat raidos problemų. Liūdniausia tai, kad nei soc. darbuotojai, nei Vaikų teisių specialistai mūsų globotinių net akyse nematė tuo laikotarpiu. Mes, aišku, nieko apie tas problemas nežinojome ir daugiau nei metus Vaikų teisių tarnybai įrodinėjome, kad tų problemų yra... Darome dėl jų viską, kas tik yra įmanoma Lietuvoje. Raida po truputį gerėja, sveikata taisosi, bet pagalbos iš institucijų, kai mums to reikėjo labiausiai, mes nesulaukėme. Specialistų Lietuvoje per mažai, norint padėti tokius išgyvenimus patyrusiems vaikams...“

Renata: „Raidos sutrikimų vaikas neturėjo. Pradėjusi laikinai globoti, apie vaiką visai nieko nežinojau. Keliavome per gydytojus – pilnapadystė, širdies ūžesiai, visi dantys išgedę... Reikėjo logopedo paslaugų, korekcinės mankštos. Beveik šešerių metų vaikas kalbėjo labai neaiškiai, sunku buvo suprasti. Po pusmečio kalba tapo normali, tokia, kaip ir daugumos tokio amžiaus vaikų.“

Ieva: „Taip, mano vaikai turėjo raidos sutrikimų, buvo socialiai apleisti. Apie sutrikimus iš anksto nežinojau nieko. Gydėme, socializavome, vedžiojome pas įvairius specialistus. Pokyčiai pradėjo matytis gana greitai, dabar jie yra akivaizdūs.“

Saulė: „Sutikom auginti sutrikusios raidos dvimetę. Jai buvo nustatytos ir kelios šiek tiek gąsdinančios diagnozės. Taip pat kelis ūgtelėjusius vaikus, turinčius mokymosi sunkumų bei teigiamą tuberkuliozės mėginio tyrimą, silpną imunitetą (viena paaugliukė kone kiekvieną mėnesį gydėsi ligoninėje, kol augo vaikų namuose). Dabar visi vaikai yra sveiki, mokslo vidurkiai stebina ir džiugina. Mažoji per metus pasivijo bendraamžius. Daugelį elgesio ir sveikatos problemų stebuklingai išgydo namų aplinka.“

Milda: „Vaikas turėjo sutrikimų ir prieš globą, turi ir dabar. Pokyčiai didžiuliai. Kai kurios fizinės diagnozės tiesiog sunaikintos kryptingu darbu (masažai, mankštos, sanatorijos, baseinas), tačiau įgimtus dalykus ne taip lengva koreguoti, tad kai kuriuos sveikatos sutrikimus visada turės, ir su jais nuolat reikės dirbti, kitaip bus aštrus blogėjimas. Raidos atsilikimą turėjo nemažą, 4,5 metų vaikas dar netarė kai kurių balsių, prieš mokyklą buvo prognozuuojama, kad nei skaitys, nei rašys. Vis dėlto su logopedų, spec. pedagogų ir  giminės pagalba (ačiū Dievui, daug pedagogų) daug dalykų pasivijome, vaikas mokosi bendrojo lavinimo mokykloje, pagal pažangumą yra netgi klasės viduryje, tiesa, kai kuriems dalykams reikalinga spec. pedagogo pagalba.“

Ar pakito jūsų šeimos gyvenimo ritmas, pradėjus globoti vaiką (-us)? Kas pasikeitė? Ar teko kažko atsisakyti, ar jūsų gyvenime atsirado naujovių?

Vita: „Pradėjus globoti, mūsų gyvenimas apsivertė visiškai. Pirmiausia dėl to, kad tai buvo 2 mažamečiai vaikai. O antra, tai buvo baisiai iškankinti vaikai, kurie bijojo užsimerkti, nes galvojo, kad mes pradingsime. Mes, ėmęsi globos, praradome atostogas, nes globos pinigų neužteko specialistams apmokėti, teko naudoti savo lėšas. Taip pat reikėjo supirkti visus reikalingus daiktus, kurie nemažai kainavo. Teko pamiršti miegą ir savo įprastus ritualus, nes mes turėjome gyventi pagal jų režimą...“

Renata: „Taip, gyvenimas pasikeitė – teko pradėti mažiau dirbti (beje, mano darbas man malonus), atsisakyti koncertų, spektaklių, pasisėdėjimų su draugais, pramogas teko derinti prie vaikų. Iš naujovių paminėčiau naujas pažintis globėjų bendruomenėje – tai nuostabūs žmonės, iš kurių norisi mokytis. Taip pat gavau daug naujų patirčių, teko prisiliesti ir prie tos visuomenės dalies, iš kurios vaikai papuola globon, – apie ją mažai žinojau. Manau, kad jiems padedama per mažai, reikia skirti daug daugiau pastangų ir teikti paslaugų, kad nereikėtų paimti iš šių šeimų vaikų.“

Ieva: „Gyvenimas labai pasikeitė, parsivežus į namus mažą vaikutį. Teko visą dėmesį sutelkti į jį, mesti darbą, atsisakyti kelionių, vakarojimų su draugais, ekspromtinių išvykų. 10 metų niekur nebuvom išvykę dviese su vyru. Bet gyvenime atsirado daug meilės ir pastovus laimės bei pilnatvės jausmas.“

Saulė: „Pasikeitė viskas. Gyvenimo tempas, namų erdvės „sumažėjo“, atsirado daugiau streso ir atsakomybės. Teko atsisakyti laisvalaikio už namų sienų, turiu visą laiką būti namie, nes turiu daugiau pareigų ir buities darbų.“

Milda: „Žinoma, pasikeitė visiškai, kaip ir kiekvienos šeimos, kurioje atsiranda vaikų. Mums pasikeitė dar daugiau, nes turėjome daug „namų darbų“, skirtų spec. pedagogo, tad vakare valandą skirdavome ir „žaidimams“ su užduotėlėmis. Užtat sužinojome daugybę vaikiškų pramogų vietų.“

Ar turite savo biologinių vaikų ir kokią įtaką jiems daro globos procesas?

Vita: „Taip, turime dabar jau suaugusius vaikus. Tuo metu, kai pradėjome globą, jie buvo šiek tiek vyresni nei 16 metų... Juos ši globa labai paveikė, nes ir jų įprastas gyvenimas staiga pasikeitė. Viskas pradėjo suktis apie tuos du atkeliavusius vaikus. Juk jie, matydami kaip sunku yra su tais vaikais, stengėsi nors kažkuo padėti. Jie suaugo anksčiau, pamatė, koks gali būti žiaurus gyvenimas... Ši globa jiems davė labai daug pamokų...“

Renata: „Turiu du vaikus, sūnus jau savarankiškas, o dukra buvo aštuonerių. Jaunėlė prisirišo prie mūsų laikinosios globotinės, pasiilgsta, kadangi bendravimas, globai pasibaigus, nenutrūko, džiaugiasi, kai ši atvyksta į svečius. Dukrai teko staiga subręsti, ji nebeteko galimybės būti mažiausia šeimoje, nebegaudavo tiek dėmesio, kaip iki tol, prarado jai svarbią ramybę, galimybę pabūti vienai. Iš globotinės išmoko ir visokių nelabai džiuginančių dalykėlių, kuriuos ši atsinešė iš savosios aplinkos.“

Ieva: „Turiu du suaugusius biologinius vaikus. Jei iš pradžių buvo šiokio tokio nesupratimo ir pavydo, tai dabar mažieji tapo broliais ir sesėmis. Vyresnieji savo rate giriasi, kad yra iš daugiavaikės šeimos ir brandina mintį sekti mano pėdomis.“

Saulė: „Turiu tris biologinius vaikus, du iš jų jau suaugę. Manau, tai, kad jie augo tokiomis aplinkybėmis, labai paveikė jų charakterius ir požiūrį į gyvenimą. Vaikai užaugo empatiški, pastebintys tą, kuriam reikia pagalbos, jie mus labai palaiko ir rūpinasi savo nebiologiniais broliais ir sesėmis. Mūsų visi vaikai, ir biologiniai, ir globojami, jaučiasi šeima.“

Milda: „Biologinių vaikų neturiu.“

Kaip sekasi bendrauti su globotinio(-ių) biologine šeima? Kaip bendrauja su tėvais vaikas?

Vita: „Biologinė mama nerodo noro bendrauti su vaikais, nors ir vaikai to nenorėjo, o netgi jos bijojo. Telefonu bendraujame su vaikų teta, bet didelio noro iš vaikų giminių nejaučiame. Net nuvežus vaikus per šventes, nebuvo rodomas noras bendrauti...“

Renata: „Labai skatinau bendravimą su mama, – vykdavome į susitikimus, darydavome mamai dovanėles, piešdavome piešinius. Mama visada galėjo paskambinti savo vaikui. Apie mamą niekada neatsiliepdavau neigiamai, gal dėl to mūsų bendravimas nenutrūko net ir vaikui grįžus į šeimą. Remiame šią šeimą iki šiol.“

Ieva: „Deja, su biologiniais vaikų tėvais ryšys visiškai nutrūkęs. Tie žmonės gyvena asocialiai ir vaikai jiems nebeįdomūs. Nors mes labai skatinome tą ryšį.“

Saulė: „Bendrauju su visų vaikų tėvais, labai skatinu juos bendrauti, stengiuosi išgydyti juos nuo nuoskaudų ir pykčio, kurį jautė savo gimdytojams dėl patirtų skriaudų. Tai be galo svarbu ir vaiko savivertei, ir identitetui. Jaučiu vaikų biologinių tėvų pagarbą.“

Milda: „Nebendraujame. Tėvas vaiko atsisakė, motina „tvarkosi gyvenimą“ jau 10 metų. Kurį laiką bendravome tik su globos namų auklėtoja Genute, vaikas jos ilgėjosi, tad skambindavome ir kalbėdavosi. Važiuoti į gimtąjį miestą vaikas kategoriškai atsisakė...“

Ar galite nurodyti pagrindinius globos sunkumus ir džiaugsmus?

Vita: „Globoje aš įžvelgiu daugiau gerų dalykų. Juk kaip gera, kai vaikas ramiai užmiega naktį lovoje, nedreba gavęs maisto, sugeba paglostyti šuniuką, o ne jį mušti, o gal ir nebesikeikia. Kai jau antrą dieną tave apkabina ir bučiuoja, sako, kad tu jo mamytė... Tik labai liūdna, kad pagalbos nesulaukia nei globėjas, nei jo globotinis, o į globėją įvairiose institucijose dažnai žiūrima kaip į priešą...“

Renata: „Pagrindiniai sunkumai – laiko sau laiko trūkumas, kur kas daugiau buities darbų. Džiaugsmai – stebėti, kaip nurimsta, keičiasi ir atsiskleidžia vaikas, jausti, kaip atsiranda emocinis ryšys.“

Ieva: „Labai sunku gauti specialistų pagalbą, net mokamą. Mūsų vaikai turi elgesio sutrikimų, sunkiai prisileidžia bet kokią pagalbą, todėl psichologai dažnai atsisako su jais dirbti. Mokykla nesupranta ir dėl problemų kaltina mūsų šeimą. Bet ta keturguba meilė ir supratimas, kaip pakeitėme vaikų likimą, atperka viską!“

Saulė: „Sunkiausia suvaldyti begalę vaiko atsineštų emocijų ir jį harmonizuoti. Vos tik jis nurimsta ir įgauna pasitikėjimą savimi, pajuntu, kad įveikėme aukščiausią kalną. Labai stengiuosi suteikti jam sparnus, įtikinti, kad jis be galo nuostabus ir gyvenime gali pasiekti viską. Tai ir yra didieji džiaugsmai – matyti, kad pajutęs meilę, vaikas atsiskleidžia ir patiki savimi.“

Milda: „Vaiką auginti apskritai yra džiaugsmas, matyti, kaip auga, keičiasi, kaip „išsilukštena iš lėliukės“, kaip dingsta baimės ir atsiranda pasitikėjimas savimi ir pasauliu. Labai smagu, kai vaikas, su ašaromis sutikdavęs kiekvieną naują pasiūlymą, ima planuoti pats – ko dar norėtų. Pirmaisiais keleriais metais atostogos prasidėdavo ašarojimu: „Buvome Palangoje, kodėl dabar važiuojame į Jūrmalą? Ne į Jūrmalą VĖL važiuosime? Į Trakus, kodėėėėl?“ Dabar jau ieško naujų potyrių ir su optimizmu žvelgia į ateitį. Sunkumai yra susiję su vaiko raidos, mąstymo ypatybėmis. Kartais reikia keletą kartų paaiškinti skirtingai pagrindžiant, kad vaikas ką nors imtųsi daryti (arba nesielgtų netinkamai).“

Ačiū už pokalbį.

Parengta pagal portalo www.minfo.lt informaciją.

Vaiko teisių apsaugos specialistai sveikino vaikus Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos dienos proga

Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos dieną Marijampolės apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistai sveikino vaikus, jungdamiesi prie visuomeninės organizacijos „Gelbėkit vaikus“ Marijampolės struktūrinio padalinio organizuotos sporto iniciatyvos mažiesiems.

Renginyje „Mes augame sveiki“, vykusiame Marijampolės P. Armino progimnazijoje, dalyvavo vienuolika Marijampolės savivaldybėje veikiančių vaikų dienos centrų ugdytinių komandų. Estafetėse varžėsi per pusšimtį vaikų, kurias vedė ilgametis nevyriausybinės organizacijos „Gelbėkit vaikus“ ir Marijampolės savivaldybės tarybos narys Alvydas Kirkliauskas.

„Nuo 1991 m., kai Lietuvoje buvo įkurta organizacija „Gelbėkit vaikus“, tai jau 19 kartas, kai Marijampolėje organizuojama Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos paminėjimo šventė“, – teigia organizacijos padalinio vadovė Roma Lepšienė. „Kas metai renginio pobūdis keičiamas, organizuojant skirtingus kultūrinius, ugdomuosius, sportinius užsiėmimus vaikams. Šiais metais pasirinktos sportinės veiklos, vaikų aktyviam laisvalaikiui skatinti“, – tvirtino R. Lepšienė.

Šventėje vaikams įteiktos nugalėtojų taurės, vaišintasi sveikuoliškomis vaišėmis.

Marijampolės apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistai, linkėdami vaikams smagių žaidynių ir šventinės nuotaikos, dovanojo šilčiausius linkėjimus, įteikdami mažiesiems gardųjį lauknešėlį ir sportinius krepšius – motyvuojant vaikus aktyviai gyvensenai.

„Vaiko teisių konvencijoje yra įtvirtintos pamatinės vaiko teisės, tokios kaip teisė į harmoningą ir visapusišką vystymąsi, saugumą, mokymąsi. Būtent tokių teisių gynimas ir jų užtikrinamas, atstovavimas vaiko interesams yra visų vaiko teisių apsaugą įgyvendinančių institucijų tikslas, todėl šios dienos minėjimas yra ypatingai svarbus mums visiems, kartu tai dar viena galimybė iš arčiau pažinti vaiką, jo elgseną neformalioje aplinkoje“, – sako Marijampolės apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus laikinai einanti vedėjo pareigas Dovilė Burbaitė.

Sporto renginys pradžiugino Marijampolės savivaldybės vaikų dienos centrų „Gelbėkit vaikus“, „Balsupių bendruomenės“, MSPC Paramos šeimai padalinių Igliaukos ir Liudvinavo seniūnijų, VšĮ Sasnavos vaikų ir jaunimo centro „Židinys“, Vilkaviškio vyskupijos Caritas „Žiniukas“, Šv. Vincento Pauliečio parapijos ir Šunskų bendruomenės „Fazaniukas“ auklėtinius.

Su moksleiviais minėta Tolerancijos diena

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Alytaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus Alytaus rajone specialistai dalyvavo Tarptautinės tolerancijos dienos minėjime Pivašiūnų gimnazijoje.

Renginio gimnazijoje metu žiūrėtas socialinis filmas apie patyčias, smurtą. Po filmo peržiūros mokiniai, suskirstyti į komandas, atliko užduotis, prisiminė patyčių sąvoką, buvo akcentuotos patyčių formos, atkreiptas dėmesys į elektronines patyčias, aptarta smurto tema, kai naudojamas fizinis ar psichologinis smurtas.

Kartu su vaikais buvo diskutuojama, kaip reaguoti į patyčias, ką daryti, jei pastebima, kad tyčiojamasi, kaip padėti bendraklasiui, jaunesniam draugui, kuris galbūt patiria patyčias. Kartu aiškintasi, kur dažniausiai susiduriama su patyčiomis, kaip sprendžiamos gimnazijoje iškilusios situacijos, kokių sprendimo būdų imasi mokytojai, jei moksleiviai informuoja juos apie patyčias. Jie atviravo, kad visais atvejais kreipiasi pagalbos į suaugusiuosius, informuoja mokyklos administraciją.

Alytaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus patarėja Renata Kruk vaikus ragino netoleruoti patyčių, o pastebėjus, kad draugai nuo to kenčia, informuoti suaugusiuosius: pedagogus, mokyklos administracijos darbuotojus, vaiko teisių specialistus, visada kalbėtis apie tai su tėvais namuose.

Raseinių rajone – pirmasis budintis globotojas

Raseinių globos centras pasirašė sutartį su pirmuoju budinčiu globotoju. Šio darbo ėmėsi savo tris vaikus jau užauginusi moteris, palankiai vertinama vietos bendruomenės.

Kaip aiškina Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Neringa Martišienė, kai šeimoje vaikui kyla reali grėsmė, pirmiausiai ieškoma galinčio juo pasirūpinti artimo giminaičio, emociniais ryšiais susijusio žmogaus, tokiam žmogui nesant – didelė paspirtis gali būti specialiai tam paruošti budintys globotojai.

Vedėjos nuomone, kad budinčių globotojų darbas sudomintų daugiau žmonių, turėtų aktyviau dirbti savivaldybės – geras pavyzdys yra Kauno miestas.

Sąrašą fizinių ir juridinių asmenų, galinčių priimti vaiką bet kuriuo paros metu, Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai pateikia savivaldybės. Pastebima, kad Kauno regione budinčių arba socialinių globotojų vis dar trūksta.

Budintis globotojas įsipareigoja bet kuriuo paros metu į savo namus priimti 1- 3 vaikus ir jais tinkamai pasirūpinti. Laikinoji globa tęsiasi ne ilgiau kaip 12 mėnesių.  Budintis globotojas (prižiūrintis vaiką pagal sutartį su globos centru) arba socialinis globėjas atlieka tą pačią funkciją – užtikrina sudėtingoje situacijoje esančiam vaikui saugią šeimos aplinką.

„Kol teikiama socialinio darbuotojo, psichologo, priklausomybių ligų specialisto ar kita pagalba tėvams, laikinasis globėjas priima vaiką į savo šeimą. Specialiai tam pasirengęs žmogus rūpinasi vaiko emocine būsena, lavinimu, užtikrina bendravimą ir ryšį su biologiniais tėvais“, – kalbėjo globėjų ir įtėvių mokymų ir konsultavimo programos atestuota darbuotoja Daiva Matulevičiūtė.

Laikinos globos tikslas yra grąžinti vaiką į šeimą. Globos trukmė priklauso nuo teismo sprendimų, tėvų pastangų keisti savo elgesį ir sudaryti tinkamas sąlygas vaikui grįžti namus. Jeigu biologinėje šeimoje sunkumų išspręsti nepavyks, vaikui bus siekiama surasti globėjų ar įtėvių šeimą.

X